Jurgis Bielinis
| Jurgis Bielinis | |
|---|---|
| |
| Gimė | 1846 m. kovo 16 d. Purviškiai, Nemunėlio Radviliškio valsčius |
| Mirė | 1918 m. sausio 18 d. (71 metai) Katinai, Joniškėlio valsčius |
| Sutuoktinis (-ė) | Ona Brazauskaitė-Bielinienė |
| Vaikai | Juozas, Kipras, Baltrus, Matilda |
| Veikla | knygnešys, publicistas |
Jurgis Bielinis (kitos pavardės: Bieliakas, Jakulis, 1846 m. kovo 16 d. Purviškiuose, Nemunėlio Radviliškio valsčius – 1918 m. sausio 18 d. Katinuose, Joniškėlio valsčius, palaidotas Suoste) – Lietuvos knygnešys, publicistas, „Aušros“ ir „Varpo“ bendradarbis. Pasirašinėjo slapyvardžiais – Juozapas Baltasis Erelis, J. B. Erelis, Jurgis, Juozapas Baltasai ir kt.
Biografija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Brolis Andrius Bielinis, sūnus Kipras Bielinis.
Mokėsi privačiai Šiauliuose ir Mintaujoje, 1872 m. baigė vokišką pradžios mokyklą Rygoje. Mokėjo vokiečių, latvių, lenkų ir rusų kalbas. Nuo 1873 m. pradėjo knygnešio veiklą, talkino Motiejui Valančiui, jo ir lietuviškos spaudos leidėjo Prūsijoje J. Zabermano ryšininkas. Nuo 1890 m. persekiojamas jau nebegalėjo gyventi namuose, tėviškėje ir tapo profesionaliu knygnešiu.
1885 m. įkūrė ir vadovavo Panevėžio krašto Garšvių knygnešių draugijai. Vidurio ir Vakarų Lietuvoje sukūrė draudžiamos spaudos platinimo tinklą, apėmusį ir Latgalą. Per 31-erius aktyvios veiklos metus vienas arba su talkininkais pergabeno per sieną ir Lietuvoje išplatino beveik pusę visų spaudinių, tuomet išspausdintų Mažojoje Lietuvoje. Caro žandarams ir pasienio sargybiniams buvo įkliuvęs 5 kartus, bet buvo sumanus ir drąsus, todėl pavykdavo ištrūkti. Už jo sugavimą valdžia buvo paskyrusi didelę premiją. Savojo gyvenimo šūkiu laikė paties sukurtą posakį: „Nemirsiu, kol maskoliai iš Lietuvos neišeis“. Mirė eidamas pėsčiomis į Vilnių, į Lietuvių konferenciją, kuri Nepriklausomybės reikalavimą paskelbė bendru visos tautos reikalu.[1]
Bendradarbiavo laikraščiuose „Aušra“, „Varpas“, „Ūkininkas“, „Tėvynės sargas“, vėliau – „Lietuvos ūkininkas“, „Vilniaus žinios“. Pats 1897 m. nelegaliai Lietuvoje išleido neperiodinį laikraštėlį „Baltasis erelis“ (300 egz.). Jam spausdinti iš Martyno Jankaus nusipirko ir parsigabeno rankinę spausdinimo mašiną. 1897, 1911 ir 1912 m. išleisti 3 valstiečiams skirto neperiodinio leidinio numeriai. Juose buvo kritikuojamas carizmas. [2]
Parašė brošiūrų Lietuvos istorijos, lietuvių valstiečių likimo temomis. Vienas pirmųjų ėmė kelti Lietuvos nepriklausomybės idėją, lietuvių vienybės šūkį, peikė dvarininkus dėl užgrobtų valstiečių žemių. Skleidė naivaus monarchizmo idėjas – tikėjo, kad Vakarų valstybių diplomatinė parama padės įkurti nepriklausomą valstietiško karaliaus valdomą Lietuvos valstybę.[3]
Atminimas
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Jurgis Bielinis įėjo į lietuvių tautinio judėjimo istoriją kaip ryškiausias lietuvio knygnešio prototipas. J. Bielinio gimimo diena (kovo 16 d.) minima kaip Knygnešių diena.
Atsiminimų apie J. Bielinį paskelbė jį pažinoję Gabrielius Landsbergis-Žemkalnis, Liudvika Didžiulienė-Žmona, Gabrielė Petkevičaitė-Bitė, Mikalojus Katkus ir kt. Juozas Švaistas jį pavaizdavo romane „Knygnešių pėdsakais“ (1955 m.).
Tėviškėje išlikusi sodyba, šalia – koplytstulpis (aut. Leonas Juozonis), netoliese – Bielinio ąžuolas, už kurio slėpėsi atsišaudydamas nuo žandarų ir šalia ąžuolo akmuo su dedikacija; kryžius, po kuriuo mirė (prie Mitkų sodybos), dabar saugomas Bistrampolio knygnešių koplyčioje.[4] Anksčiau kryžius laikytas Pasvalio „Dūdoriaus“ klube (buvusioje Pasvalio cerkvėje).[5] Suoste – kapas ir antkapinis paminklas bažnyčios šventoriuje. 1931 m. pastatytas paminklas iš lauko akmenų. Paminklą statė šauliai, pavasarininkai, skautai, tautininkai, dirbo kalvis J. Korsakas.
2009 m. iš 100 Lietuvos asmenybių, per tūkstantmetį labiausiai nusipelniusių Lietuvai, įamžintų Tado Gutausko granitinėje skulptūroje „Vienybės medis”, paminėtas ir Jurgis Bielinis.[6]
Bibliografija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- Istoriški pritikimai iš ūkininkų gyvenimo Lietuvoje, 1899 m.
- Knyga, paaukota atminimui sukaktuvių devynioliktojo amžiaus, 1900 m.
- Testamentas Lietuvos tautai dėl dvidešimtojo amžiaus, 1901 m.
Galerija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]-
Jurgio Bielinio gimtinė -
Atminimo stogastulpis Bielinių giminei -
Bielinio ąžuolas
Literatūra
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- Juozas Kundrotas. Sakmė apie knygnešį: romanas. – Kaunas: Ryto varpas, 2004. – 237 p. – ISBN 9955-9635-3-0
- Didysis knygnešys Jurgis Bielinis (sud. Kazys Misius, Benjaminas Kaluškevičius). – Vilnius: Diemedis, 2006. – 312 p.: iliustr. – ISBN 9986-23-131-0
Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ Jurgio Bielinio biografija
- ↑ Žurnalistikos enciklopedija. – Vilnius: Pradai, 1997. – 64 psl.
- ↑ Leonora Kalasauskienė. Jurgis Bielinis. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. III (Beketeriai-Chakasai). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2003. - 172 psl.
- ↑ Žymiausias Lietuvos knygnešys Jurgis Bielinis
- ↑ Knygnešys Jurgis Bielinis
- ↑ Julita Gabriūnė. Žymiausi Lietuvos istorijoje biržiečiai gimtinėje vis dar laukia pelnytos pagarbos, 2009-08-10
Nuorodos
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- Elegiškai romantizuota istorija // Nemunas, 2004-05-06 Archyvuota kopija 2016-03-13 iš Wayback Machine projekto.