Ioannis Kapodistrias

Ioannis Kapodistrias Ιωάννης Καποδίστριας
Graikijos prezidentas
Dionisijo Tsoko portretas, prieš 1831 m.
Gimė	1776 m. vasario 11 d. Kerkyra
Mirė	1831 m. spalio 9 d. (55 metai) Nafplijas, Graikija
Graikijos prezidentas
Ėjo pareigas	1828 m. sausio 7 d. – 1831 m. spalio 9 d.
Alma mater	Paduvos universitetas
Vikiteka	Ioannis Kapodistrias
Parašas

Joanis Kapodistrijas (gr. Ιωάννης Καποδίστριας, 1776 m. vasario 11 d. – 1831 m. spalio 9 d.) – grafas, diplomatas, Rusijos imperijos užsienio reikalų ministras (1816–1822), pirmasis nepriklausomos Graikijos vadovas (išrinktas 1827 m. balandžio 11 d., šalies vadovas 1828–1831 m.).

Biografija

Karjeros pradžia

Joanis Kapodistrijas gimė 1776 m. vasario 11 d. Kerkyroje, tuo metu priklausiusiai Venecijos respublikai. Jo tėvas Antonijas Kapodistrijas buvo Venecijos vyriausybės tarnautojas. J. Kapodistrijas baigė Paduvos universiteto (it. Universita Degli Studi Di Padova) medicinos ir filosofijos kursus. Nuo 1797 m. gimtojoje Kerkyroje vertėsi gydytojo praktika.

1799 m. salą užėmus rusams ir turkams, buvo paskirtas karo ligoninės direktoriumi. 1802 m. įkūrė Nacionalinę medicinos asociaciją. 1803 m. paskirtas Jonijos salų (Septynių salų respublika) valstybės sekretoriumi užsienio reikalams. 1807 m. paskirtas policijos viršininku.

Rusijos užsienio reikalų ministras

1807 m. pasirašius Tilžės taikos susitarimą, rusų valdoma Kerkyra atiteko prancūzams. 1809 m. imperatoriaus Aleksandro I kvietimu J. Kapodistrijas persikėlė gyventi į Rusiją, kur pratęsė savo diplomatinę karjerą užsienio reikalų kolegijoje, kuravo klausimus susijusius su Rusijos politika Rytuose, Balkanuose ir Viduržemio jūros regionuose.

Sankt Peterburgo klimatas, nauja aplinka ir nepriteklius atsiliepė jauno diplomato sveikatai, tad J. Kapodistrijas 1811 m. rugpjūtį buvo paskirtas Rusijos ambasados Vienoje sekretoriumi. Dėl savo darbštumo, karjeros siekio ir žinių J. Kapodistrijas greitai iškovojo Rusijos pasiuntinio Austrijoje Gustavo Ernsto fon Štakelbergo pasitikėjimą ir pagarbą. 1812 m. gegužės pradžioje J. Kapodistrijas, gavęs depešą iš Nikolajaus Rumiancevo, išvyko į Bukareštą pas vyriausiąjį armijos vadą admirolą Pavelą Čičagovą ir buvo paskirtas Dunojaus armijos diplomatinės kanceliarijos viršininku.

Prancūzijos invazijos į Rusiją išvakarėse ir pirmaisiais 1812 m. karo mėnesiais armijos kanceliarija faktiškai buvo Rusijos Artimųjų Rytų ir Balkanų užsienio reikalų ministerijos skyrius. Kartu su armijos štabu J. Kapodistrijas nuėjo tūkstančius varstų nuo Dunojaus iki Berezinos ir po Rusijos teritorijos išlaisvinimo, tęsė savo darbą Lenkijoje. Per Torunės apsuptį, J. Kapodistrijas susipažino su generolu Michailu Barklajumi de Toli, kilusiu iš Pamūšio, kuris 1813 m. vasarį buvo paskirtas į P. Čičagovo vietą, ir greitai pelnė žymaus karvedžio pasitikėjimą.

1813 m. pabaigoje sąjungininkų armija artėjo prie Prancūzijos sienų. Visos kariaujančios šalys buvo suinteresuotos, kad prancūzų valdoma Šveicarija išsaugotų neutralitetą. Su Šveicarijos valdžia derėtis Rusija ir Austrija pasiuntė savo derybininkus. Rusijos imperatorius pasirinko J. Kapodistriją. Apsimetęs keliautoju, jis lapkričio mėnesį atvyko į Šveicariją ir, atlikęs savo misiją, kaip Rusijos pasiuntinys, šalyje praleido dar pusę metų. Panaudojęs „konstitucinę diplomatiją“, jis sutrukdė Austrijos siekiams suskaldyti Šveicarijos kantonus ir šalyje buvo atstatyta monarchija.

1814 m. spalį J. Kapodistrijas, imperatoriaus Aleksandro I nurodymu, atvyko į Vieną. Formaliai jis neįėjo į oficialią Rusijos delegacijos sudėtį Vienos kongrese (1814–1815), bet visi sudėtingiausi ir atsakingiausi derybų klausimai buvo patikėti būtent jam. Per devynis kongreso darbo mėnesius, J. Kapodistrijas derėjosi su tokiais rimtais priešininkais, kaip Meternichu, Taleiranu bei Kaslrėjumi ir sėkmingai sugebėjo įvykdyti imperatoriaus numatytą pokarinės Europos pertvarkymo programą. Kongreso metu imperatorius dažnai tarėsi su juo dėl sudėtingų politinių klausimų ir derybų taktikos. Kongreso metu imperatorius Aleksandras I nenorėjo aptarti Graikijos klausimo, bet jis greitai pritarė J. Kapodistrijo sugalvotai ir protingai paslėptai graikų pagalbos formai. Jis pasiūlė Vienoje atidaryti šalpos fondą jauniems graikams, siekiantiems išsilavinimo Vakaruose.

Namas su memorialine lenta Kerkyroje, kur gimė I. Kapodistrias.

1815 m. rugsėjo 11 d. imperatorius Aleksandras I pasirašė įsaką dėl J. Kapodistrijo paskyrimo į užsienio reikalų sekretoriaus pareigas. Jam buvo patikėtos baigiamosios derybos su Prancūzija ir Rusijos vardu 1815 m. lapkričio 20 d. pasirašyti Paryžiaus taikos sutarties aktą. Derybose Paryžiuje Rusijos patikėtiniai J. Kapodistrijas ir Andrejus Razumovskis, nepaisydami Jungtinės Karalystės pozicijos, išreiškė būtinybę sutarties preambulėje aiškiai pasakyti, kad po teisėto tvarkos atstatymo, nugalėjus Bonapartą, šalyje turi būti ne tik „teisėta karališkąją valdžią“, bet ir „konstitucinė chartija“.

Kapodistrijas suvaidino labai didelį vaidmenį derybose dėl antrosios Paryžiaus taikos sutarties 1815 m. – Prancūzija turi būti dėkinga būtent jam dėl griežtų pirminių sąjungininkų išdėstytų sąlygų sušvelninimo. '

1816 m. sausį J. Kapodistrijas grįžo į Sankt Peterburgą ir rugpjūčio 9 d. buvo paskirtas Užsienio reikalų ministerijos valdytoju. Jam antrino sekretorius Karlas Robertas Neselrodė. J. Kapodistrijo žinioje buvo Rusijos santykiai su Rytų šalimis ir Osmanų imperija (Turkija), o K. R. Neselrodo – santykiai su Vakarų valstybėmis.

1818 m. buvo išrinktas Sankt Peterburgo mokslų akademijos nariu.

Rytų klausimuose J. Kapodistrijas buvo aktyvių veiksmų šalininkas. Jis paruošė Rusijos politikos su Turkija planą. Pagal šį planą Serbija, Valakija ir Moldavija turėjo tapti nepriklausomomis nuo Turkijos valstybėmis su bendra politine sąjunga. Vėliau turėjo būti atkurta ir Graikijos valstybė, bet imperatorius Aleksandras I atmetė šį planą, kurį taikiai įgyvendinti buvo neįmanoma, o Rusijos–Turkijos karas galėjo susilpninti Šventąją sąjungą ir paskatinti Europoje revoliucinius judėjimus. Todėl J. Kapodistrijo viltys dėl Balkanų tautų kardinalios padėties pasikeitimo nepasiteisino.

I. Kapodistriaus paminklas Kerkyroje

1820 m. spalio 11 d. Tropau (dab. Opava, Čekija ) įvyko penkių valstybių sąjungininkių kongresas (Tropau kongresas), kuriame buvo svarstomas Neapolio revoliucijos klausimas. Pagrindinė diskusinė kova vyko tarp K. Meternicho ir J. Kapodistrijo. J. Kapodistrijas nesutiko, kad Austrija viena spręstų Apeninų pusiasalio politinius klausimus be Rusijos, Prūsijos, Prancūzijos ir Jungtinės Karalystės dalyvavimo. Jo pasiūlymas dėl Neapolio valdymo formos, atitinkančios nacionalinius šalies interesus, bei konstitucinės tvarkos išsaugojimo sukėlė aštrų Austrijos pasiuntinio nepasitenkinimą. Kongreso dalyvių pasirašytas protokolas visgi leido Austrijai okupuoti Neapolio karalystę.

1821 m sausio 26 d. derybos iš Tropau buvo perkeltos į Laibachą (dab. Liubliana, Slovėnija), kur surengtas Laibacho kongresas. J. Kapodistrijas vėl pasisakė už taikų Neapolio klausimo sprendimą, bet imperatorius Aleksandras I siekė artimesnio bendradarbiavimo su Austrija ir nepritarė. Imperatoriaus ir J. Kapodistrijo tarpusavio santykiai pradėjo blogėti.

1821 m. kovą Graikijoje prasidėjo Aleksandro Ypsilantčio vadovaujamas sukilimas. Kovo 19 d. imperatorius Aleksandras I gavo A. Ypsilandžio laišką su prašymu išvyti turkus iš Europos ir gauti Graikijos išvaduotojo titulą. Po dviejų dienų J. Kapodistrijas nusiuntė oficialų atsakymą, kuriame smerkė graikų siekius ir taip išreiškė oficialią imperatoriaus poziciją. Imperatoriaus atsisakymas nuo ryžtingų veiksmų buvo J. Kapodistrijo politinis pralaimėjimas ir metų viduryje, jo tarnybinis statusas sparčiai smuko, santykiai su imperatoriumi liko įtempti.

1822 m pavasarį, nepaisant į I. Kapodistrijo prieštaravimo, imperatorius priėmė K. Meternicho pasiūlymą sušaukti Vienoje konferenciją Rytų klausimu. J. Kapodistrijas manė, kad tolesnis Rusijos ir Austrijos diplomatinės politikos suartėjimas pakenks Graikijai, todėl nusišalino ir nedalyvavo renginio pasiruošime ar diskusijose. 1822 m. gegužę imperatorius priėmė J. Kapodistrijo atsistatydinimo raštą ir suteikė neterminuotas atostogas, kurios užsitęsė iki 1827 m. Visą šį laiką J. Kapodistrijas gyveno Ženevoje.

Sugrįžimas į Graikiją

I. Kapodistriaus gyvenimo Ženevoje periodas yra mažai žinomas. Kaip graikų patriotas, jis daug prisidėjo Ženevos Antikinėse Graikijos kultūros komiteto darbe, kuris kartu su Prancūzijos komitetu rinko graikams pinigus, tiekė ginklus ir maisto produktus. 1827 m. balandžio 1 d. Trizinoje (gr. Τροιζήν) (miestelis Peloponeso rytuose) atsidarė nacionalinis graikų kongresas ir balandžio 11 d. į Graikijos vadovo (prezidento) postą septyneriems metams buvo išrinktas I. Kapodistrias (Oficialiai prezidento institucija Pirmosios Graikijos Respublikos laikotarpiu nebuvo sukurta). Naujasis vadovas į Graikiją atvyko 1828 m. sausį. Iki to jis važinėjo po Europą, rinko paskolas naujos valstybės iždui.

Savo kalboje graikų tautai I. Kapodistrias pažadėjo teisingą šalies valdymą, apsaugoti šalies gyventojus nuo anarchijos ir prašė suteikti jam galimybę palaipsniui įvykdyti nacionalinį ir politinį šalies atgimimą.

1828 m. balandžio 26 d. prasidėjęs Rusijos–Turkijos karas (1828–1829) ir tapo pagrindiniu išoriniu faktoriumi, sėkmingam Graikijos nacionaliniam išsivadavimui. Jau 1830 m. nepriklausomoje Graikijoje buvo sukurta reguliari armija, įkurtas nacionalinis bankas, buvo pradėta žemės reforma, pertvarkytos teisinė ir švietimo sistemos ir vasario 3 d. Londono protokole, Anglija, Prancūzija bei Rusija pripažino naujos valstybės sienas.

Žūtis

Brolių Kapodistrių kapas Kerkyroje, Platyteros vienuolyne

J. Kapodistrijovedama politika, jo vakarietiškas požiūris sukėlė didelę konfrontaciją tarp buvusių nepriklausomybės kovų karininkų, tokių kaip Teodoras Kolokotronis, aplinkos, mat jie nenorėjo prarasti įtakos valdžioje. Tarp priešų buvo ir anarchisto Petro Mavromichalio, kuris buvo pasodintas į kalėjimą, šeima. Jo sūnūs Georgijus ir Konstantinas 1831 m. spalio 9 d. užpuolė ir nužudė J. Kapodistriją, likus keliems žingsniams iki Šv. Spiridono cerkvės Nafplijuje. Konstantino iššauta kulka pataikė į cerkvės sieną, kurios žymė yra matoma ir šiandien. Paskui durklu dūrė J. Kapodistrijui į pilvą, o Georgijus šovė į galvą.

J. Kapodistrijo darbus tęsė jo jaunesnis brolis Augustinas, kuris chaoso apimtą šalį valdė tik šešis mėnesius.

J. Kapodistrijas buvo išskirtinio proto ir gabumų žmogus. Visą savo laisvalaikį skyrė filosofijai, pedagogikai, politikai. Jis buvo žinomas ne tik diplomatinėje aplinkoje, turėjo protingo ir išsilavinusio žmogaus reputaciją, buvo mokslo ir meno mecenatas. Jis buvo plačiai žinomas tarp literatų, kartu su Aleksandru Puškinu, Vasilijumi Žukovskiu priklausė literatūros draugijai „Arzamas“.

Paminklai

J. Kapodistrijo paminklai yra pastatyti Kerkyroje (1887 m.), Nafplijuje – Vasileos Konstantinou gatvės skvere, Atėnuose – priešais Nacionalinio Atėnų Kapodistrijo universiteto pastatą, Sankt Peterburge – Graikų aikštėje (2004 m.).

Politinis postas
Prieš tai: –	Graikijos prezidentas Pirmoji Respublika 1828—1831	Po to: Augustinos Kapodistrias

Nuorodos

• Grafas Ioannis Antonijos Kapodistrias.