Gesinimas putomis

Gesinimas putomis – gaisro gesinimas panaudojant putas.

Tikslas – atvėsinti ugnį ir uždengti degimo židinį, taip užkertant kelią ugnies kontaktui su deguonimi, dėl ko degimas slopinamas. Išpurkštos gesinimo putos (putų koncentrato ir vandens tirpalas) izoliuoja gaisro paviršiuje esančius garus nuo atmosferinio deguonies. Antrinė jų funkcija – degančių medžiagų ataušinimas. Naudojami stacionarūs gesinimo putomis įrenginiai – tai rankinės ar automatinės sistemos, sumontuotos gesinti degiuosius skysčius ir kitas medžiagas. Naudojamos paviršiaus aktyvios medžiagos turi sudaryti mažiau nei 1% putų. Kiti ugniai atsparių putų komponentai yra organiniai tirpikliai (pvz., trimetil-trimetilenglikolis ir heksilenglikolis), putų stabilizatoriai (pvz., laurilo alkoholis) ir korozijos inhibitoriai.

Putos turi mažą plėtimosi koeficientą, jei šis koeficientas yra mažesnis nei 20. Putos, kurių išsiplėtimo koeficientas yra nuo 20 iki 200, yra vidutinio plėtimosi. Putos, pasižyminčios mažu plėtimosi koeficientu, turi mažą klampumą ir gali greitai padengti didelius plotus. Didelio išsiplėtimo putų koeficientas yra didesnis nei 200. Jos skirtos uždaroms patalpoms, tokioms kaip degantys angarai, kuriuos reikia greitai užpildyti.

Istorija

Gaisro gesinimo putas 1902 m. išrado rusų inžinierius ir chemikas Aleksandras Loranas.^[1] Buvo atlikta apie 20 putų bandymų, įskaitant viešus bandymus, kurių metu Lorano mišinys buvo pilamas į liepsnojančios naftos rezervuarą. Putos buvo dviejų miltelių rūšių ir vandens mišinys, sumaišytas putų generatoriuje. Šie milteliai buvo natrio bikarbonatas ir aliuminio sulfatas. Gautos cheminės putos buvo stabilus mišinys iš mažų anglies dioksido burbuliukų, mažesnio tankio už naftą ir vandenį. Kadangi šis tirpalas buvo lengvesnis už degius skysčius, jis laisvai tekėjo skysčio degamuoju paviršiumi ir gesino ugnį, blokuodamas deguonies prieigą.