Fatimidų kalifatas
Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais. |
al-Fāṭimiyyūn الفاطميون Fatimidų kalifatas | ||||
buvęs kalifatas | ||||
| ||||
Vėliava | ||||
Fatimidų teritorija 969 m. | ||||
Sostinė | Mahdija (909-969), Kairas (969-1171) | |||
Kalbos | arabų | |||
Valdymo forma | monarchija | |||
Istorija | ||||
- Dinastijos įkūrimas | 909 m., 909 | |||
- Ajubidai užima Kairą | 1171 m. | |||
Plotas | ||||
- 969 | 5 100 000 km² | |||
Valiuta | Dinaras (moneta) |
Fatimidai (arab. الأيوبيون = al-Fātimiyyūn) – berberų kilmės musulmonų dinastija, kurios galios centras buvo Egipte. X–XII a. ji valdė didžiąją dalį Šiaurės Afrikos ir Pietvakarių Azijos: teritorijas, kur dabar yra valstybės Egiptas, Alžyras, Tunisas, Marokas, Libija, Italija (Sicilija), Malta, Arabija (Hidžazas), Izraelis, Jordanija.
Dinastija yra svarbi ir Islamo religijos istorijoje. Fatimidai kai kurių Islamo atmainų yra laikomi paskutiniąja, ketvirtąja kalifų dinastija (po Rašidunų, Omejadų ir Abasidų). Taip pat tarp izmailitų jie laikomi šventaisiais imamais.
Raida
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Ekspansija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Dinastijos įkūrėjas buvo Abdula al-Mahdi, kuris savo galią konsolidavo tarp berberų kutamų, kurie gyveno dabartiniame pajūrio Alžyre ir priklausė didesnei sanhadži konfederacijai. Al-Mahdi berberų tarpe platino šiitų islamą, virsdamas jų tarpe dvasiniu lyderiu. 909 m. jis nukariavo Abasdidų vasalų Aglabidų valdas (dab. Tunisas ir Alžyras), įkūrė ten naują miestą Mahdiją ir savo dinastiją. Siekdamas legitimuoti valdžią, al-Mahdi pasiskelbė Mahometo dukters Fatimos ir jos vyro Ali palikuonimi. Iš to ir kilo dinastijos pavadinimas.
Iš karto po įsitvirtinimo Ifrikijoje, al-Mahdi naudodamasis berberų karine galia, tęsė užkariavimus į aplinkines teritorijas Afrikoje. Nukariavęs Aglabidus, nukariavo Idrisidų sritis, taip pajungdamas visą Magrebą (Maroką, Alžyrą, Tunisą ir vakarinę Libiją). Valdant ketvirtajam Fatimidų valdovui al-Muizui, berberų armijos įsiveržė į Ikšididų valdomą Egiptą ir jį prijungė. 969 m. al-Muizas Nilo slėnyje įkūrė naują miestą, kurį pavadino Kairu. Netrukus jo armija įžengė į Aziją, kur nukariavo Palestiną, Hidžazą, trumpam užgrobė Abasidų sostinę Bagdadą.
Po šių užkariavimų Egiptas ir Kairas tapo Fatimidų imperijos kultūriniu ir politiniu centru. Imperija driekėsi per visą Šiaurės Afriką, apėmė Levantą ir kurį laiką valdė Maltą, Siciliją ir pietinę Italiją. Imperijai buvo būdinga ypatinga tolerancija: nors valdančioji dinastija išpažino šiizmą, valstybinius postus galėjo užimti kitų islamo atmainų, pvz., sunitų atstovai. Buvo toleruojamos ir neislamiškos tautos – koptai, žydai ir pan.
Imperijos armija, iš pradžių berberiška, ilgainiui tapo daugiaetninė, į ją priimant įvairių tautų atstovus ir išnaudojant geriausias skirtingų etninių grupių savybes. Berberai buvo išnaujami kaip lengvoji kavalerija, tiurkai – kaip lankininkai ar sunkioji kavalerija (mameliukai), o juodaodžiai, sirai bei arabai – kaip pėstininkai.
Silpnėjimas
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Jau nuo XI a. pradžios didelėje imperijoje prasidėjo irimo procesai. Perkėlus politinį centrą į Egiptą, linko menkai kontroliuojamos rytinės imperijos sritys, kur paskirti valdyti vietininkai Ziridai. 1049 m. šie paskelbė nepriklausomybę nuo Fatimidų, perėmė sunizmą kaip pagrindinę religiją ir pripažino Bagdado Abasidus kaip tikruosius kalifus. Dėl to Fatimidai iš Egipto pasiuntė beduinų Abu Hilali genties armiją. Nors šie nusiaubė Ziridų kraštus, Magrebas niekuomet nebesugrįžo Fatimidams. Tuo pat metu šiaurė rytinėse provincijose imperiją siaubė Seldžiukai ir krikščionys, kurie nukariavo Azijines valdas. Tai lėmė, kad galiausiai Fatimidų imperija apsiribojo tik Nilo slėniu.
Didėjanti armijos reikšmė šalies gyvenime, taip pat etninė armijos įvairovė jau XI a. ėmė kelti rimtų problemų imperijos vidiniam gyvenimui. Susiformavo etniniu pagrindu formuojamos karinės grupuotės, pradėjusios kovoti tarpusavyje. Tarp jų svarbiausios buvo juodaodžių, mameliukų ir berberų grupuotės. Apie 1060 m. etninės įtampos Kalifate ypač išaugo, ką nulėmė ir sunki šalies ekonominė padėtis, kilusi dėl sausrų ir kitų gamtinių nelaimių. Tai peraugo į pilietinį grupuočių karą.
1072 m. kalifas Maadas al-Mustansiras, norėdamas sustabdyti karą, į sostinę pasikvietė gabų karvedį, armėnų kilmės Palestinos vietininką Badrą al-Džamalį. Šiam pavyko sustabdyti pilietinį karą, už ką jis buvo paskirtas kariniu viziriu. Tai buvo naujai įsteigtas postas, ir ilgainiui kariniams viziriams pavyko įsigalėti šalies politikoje, paverčiant kalifus tik nominaliais valdovais. Tokiai sistemai pavyko išsilaikyti dar beveik šimtą metų.
Paskutiniaisiais Fatimidų dinastijos gyvavimo metais kariniai viziriai įsitraukė į karą tarp tiurkų Zengidų ir krikščionių Jeruzalės karalystės. Krikščionims siekiant įsigalėti Egipte, vizirio sūnus Chalilis pasikvietė į pagalbą Zengidus. Su Zengido Nur ad-Dino pagalba krikščionis pavyko išvyti, tačiau karinio vizirio postą 1169 m. užėmė Nur ad-Dino generolas Širkuhas. Šias teritorijas 1171 m. paveldėjo Širkuho sūnus Saladinas, kuris įkūrė Ajubidų dinastiją.
Valdovai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- Abdula al-Mahdi (Abū Muḥammad ʻAbdu l-Lāh (ʻUbaydu l-Lāh) al-Mahdī bi’llāh) (909–934);
- Muhamadas al-Kaimas (Abū l-Qāsim Muḥammad al-Qā'im bi-Amr Allāh) (934–946);
- Ismailis al-Mansuras (Abū Ṭāhir Ismā'il al-Manṣūr bi-llāh) (946–953);
- Maadas al-Muizas (Abū Tamīm Ma’add al-Mu’izz li-Dīn Allāh) (953–975);
- Abu Mansuras Nizaras al-Azizas (Abū Manṣūr Nizār al-'Azīz bi-llāh) (975–996);
- Al-Hakimas (Abū 'Alī al-Manṣūr al-Ḥākim bi-Amr Allāh) (996–1021);
- Ali az-Zahiras (Abū'l-Ḥasan 'Alī al-Ẓāhir li-I’zāz Dīn Allāh) (1021–1036);
- Maadas al-Mustansiras (Abū Tamīm Ma’add al-Mustanṣir bi-llāh) (1036–1094);
- Ahmadas al-Mustalis (al-Musta’lī bi-llāh) (1094–1101);
- Mansuras al-Amiras (al-Āmir bi-Aḥkām Allāh) (1101–1130);
- Al-Hafizas (Abd al-Majīd al-Ḥāfiẓ) (1130–1149)
- Al-Zafiras (1149–1154)
- Al-Faizas (1154–1160)
- Al-Adidas (1160–1171).
|