Charles Wilkins
|
Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais. |
| Charles Wilkins | |
|---|---|
| Gimė | 1749 m. Frumas, Anglija |
| Mirė | 1836 m. gegužės 13 d. (~87 metai) Londonas, Anglija |
| Tautybė | anglas |
| Sutuoktinis (-ė) | Elizabeth Keeble |
| Veikla | vertėjas, tipografas, bibliotekininkas |
| Organizacijos | Rytų Indijos kompanija, Indijos Rūmų biblioteka |
| Žymūs apdovanojimai | |
Čarlis Vilkinsas (Charles Wilkins; g. 1749 m. – m. 1836 m. gegužės 13 d.) – anglų tipografas, indologas, pirmasis į anglų kalbą išvertęs vieną žymiausių indų sakralinių tekstų – „Bhagavadgytą“.
Biografija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Gimė Frumo miestelyje, Somersete. Gavo leidėjo išsilavinimą. 1770 m. išvyko į Indiją, kur dirbo Britų Rytų Indijos kompanijoje kaip leidėjas ir rašytojas. Gyvendamas Indijoje, išmoko persų ir bengalų kalbas, ženkliai prisidėjo prie bengalų rašto tipografijos kūrimo. Vilkinsas išleido pirmąją knygą, atspausdintą bengalų raštu. 1781 m. jis tapo vertėju iš persų ir bengalų kalbų, iššifravo karališkąjį įrašą, užrašytą randžanos raštu.
1784 m. Čarlis Vilkinsas padėjo Viljamui Džonsui įkurti Bengalijos Azijos draugiją. Vėliau Vilkinsas persikėlė į Varanasį, kur pas panditus mokėsi sanskrito ir, remiamas generalgubernatoriaus Voreno Hastingso, ėmėsi versti „Mahabharatą“. Viso epo jis taip ir neišvertė, tačiau 1785 m. išleido jo dalį – „Bhagavadgytą“. Jo vertimas 1787 m. išverstas į prancūzų, 1802 m. – į vokiečių kalbas. Romantistiniame Europos kontekste, šis kūrinys prisidėjo prie Rytų, kaip dvasingumo šaltinio, įvaizdžio sukūrimo.
Išvykus Hastingsui, Vilkinsas nebegavo paramos ir pats 1786 m. grįžo į Angliją. 1787 m. išleido indų pasakų rinkinio, „Hytopadešos“, vertimą. 1788 m. tapo Karališkosios draugijos nariu, 1800 m. tapo Indijos rūmų bibliotekos direktoriumi, Rytų Indijos kompanijos bibliotekininku. Kūrė tipografiją devanagari raštui. 1808 m. išleido sanskrito gramatiką. 1833 m. karalius Jurgis IV už gyvenimo nuopelnus įšventino Vilkinsą į riterius ir apdovanojo Karališkuoju Gvelfo ordinu.