Balkanų karai

Sienos Balkanuose po Pirmojo ir Antrojo Balkanų karo (1912-1913)

Tautų pasiskirstymas Balkanuose ir Mažojoje Azijoje 1923 m. Historical Atlas by William R. Shepherd, New York

Balkanų karai buvo du karai pietryčių Europoje 1912–1913, kurių metu Osmanų imperija prarado beveik visas savo valdas Europoje.Balkanų Lyga (Bulgarija, Juodkalnija, Graikija ir Serbija) iš pradžių užkariavo Osmanų imperijos valdomą Makedoniją ir didžiąją Trakijos dalį, o vėliau buvę sąjungininkai kovojo tarpusavyje dėl nepasidalintų teritorijų.

Priežastys

Rusija rėmė ir ragino Balkanų valstybes susivienyti ir kovoti prieš Turkiją. Bet Turkijai pralaimėjus, nesutarimus tarp pačių pietų slavų valstybių sukurstė Austrija-Vengrija bei Italija. Karų pagrindas buvo nevisavertis XIX a. vykęs nacionalinių valstybių kūrimosi Osmanų imperijos pakraštyje procesas. Serbai dideles teritorijas gavo per Rusijos-Turkijos karus 1877-1878 m., graikai 1881 m. užėmė Tesaliją (nors 1897 m. nedidelę jos dalį vėl prarado), o Bulgarija (autonominė kunigaikštystė nuo 1878 m.) prisijungė anksčiau atskirą Rytų Rumelijos provinciją (1885 m.). Visos šios valstybės bei nedidelė Juodkalnijos valstybė siekė papildomų teritorijų Osmanų valdomuose regionuose bendru Rumelijos pavadinimu. Rumelija susidėjo iš Rytų Rumelijos, Albanijos, Makedonijos ir Trakijos.

Įtampa tarp Balkanų valstybių dėl jų pretenzijų į Makedoniją ir Trakiją šiek tiek sumažėjo XIX a. viduryje įsikišus didžiosioms valstybėms, kurios siekė geriau ginti provincijos krikščionių daugumą ir išsaugoti status quo. Osmanų valdžios regione klausimas vėl iškilo po Jaunųjų turkų revoliucijos 1908 m. liepą, kai sultonas buvo priverstas atkurti suspenduotą Osmanų imperijos konstituciją.

Austrija-Vengrija pasinaudojo Osmanų imperijos politiniu nestabilumu ir aneksavo buvusią Osmanų imperijos provinciją Bosniją ir Hercegoviną, kurią buvo okupavusi nuo 1878 m., Bulgarija pasiskelbė nepriklausoma karalyste (1908 m. spalį), o Kretos graikai paskelbė apie susijungimą su Graikija, nors didžiųjų valstybių įsikišimas šį susijungimą sutrukdė.

Nusivylusi tuo, kad šiaurėje Austrija-Vengrija inkorporavo Bosniją su jos 825 000 stačiatikių serbų (ir daugelių kitų tikybų žmonių prijautusių Serbijai) ir 1909 m. kovą priversta pripažinti aneksiją ir apriboti anti - habsburgišką agitaciją tarp serbų nacionalistinių grupių, Serbijos vyriausybė atsisuko į anksčiau serbiškas teritorijas pietuose, „Senąją Serbiją“ (Sandžakas ir Kosovas).

1909 m. rugpjūčio 28 d. grupė Graikijos karininkų demonstrantų, siekusių konstitucinių reformų, karališkosios šeimos įtakos kariuomenei apribojimo ir labiau nacionalistinės užsienio politikos, privertė pakeisti į jų siekiams labiau prijaučiančią vyriausybę, iš kurios tikėtasi palankaus Kretos klausimo sprendimo ir revanšo dėl 1897 m. pralaimėjimo. Bulgarija, kurios nepriklausomybę Osmanų imperija pripažino 1909 m. balandžio mėn., palaikė gerus santykius su Rusija ir taip pat tikėjosi išplėsti teritoriją į Osmanų Trakiją ir Makedoniją.

1910 m. rugpjūčio mėnesį Juodkalnija pasekė Bulgarijos pavyzdžiu ir pasiskelbė karalyste.

Plačiau apie Balkanų karus žr. Pirmasis Balkanų karas ir Antrasis Balkanų karas.