Pereiti prie turinio

Arabų–Izraelio konfliktas

Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Šis straipsnis apie platesnį konfliktą tarp Izraelio ir arabų valstybių. Apie labiau regioninį konfliktą skaitykite straipsnyje Izraelio–Palestinos konfliktas.
Arabų–Izraelio konfliktas

Konfliktuojančios pusės arabų–Izraelio konflikte

  Izraelis
  Vakarų Krantas
  Egiptas
  Jordanija
  Libanas
  Sirija
  Irakas

Data 1948 m. gegužės 15 d. – dabar
Pagrindinė fazė: 1948–1982 m.
Vieta Artimieji Rytai
Rezultatas Nebaigtiniai rezultatai (nuo seniausio):
Egipto–Izraelio taikos sutartis 1979 m.,

Oslo susitarimai 1993 m.,
Izraelio–Jordanijos taikos sutartis 1994 m.
Izraelio-Libano paliaubų sutartis 2006 m.
Persijos įlankos valstybių dalinis suartėjimas su Izraeliu dėl bendros pozicijos prieš Iraną XX a. antrojo dešimtmečio pabaigoje

Teritoriniai
pokyčiai
Konflikto šalys

Parama:
Jungtinių Amerikos Valstijų vėliava JAV (nuo 1967)

Arabų lygos vėliava Arabų lyga

Parama:
Sovietų Sąjungos vėliava Sovietų Sąjunga (1967–1991)[1]

Gazos Ruožas (nuo 2006)
Parama:
Irano vėliava Iranas (2006–2012)

Vadovai ir kariniai vadai
Izraelis Davidas Ben Gurionas (1948–63 m.)
Izraelis Igaelis Jadinas (1948–52 m.)
Izraelis Jakovas Doris (1948–49 m.)
Izraelis Ichakas Rabinas (1948–95)
Izraelis Arielis Šaronas (1948–2005 m.)
Izraelis Ehudas Barakas (1948–2013 m.)
Mošė Dajanas (1948–79 m.)
Saadas Hadadas (1978–84 m.)
Antuanas Lahadas (1984–2000 m.)
Baširas Žmaelis (1978–82 m.) 		Jordanija Džonas Bagotas Glubas (1948–86)
Jordanija Habis al-Madžali (1948–2001)
Abd al-Kadir al-Husaini †
Hasan Salama †
Favzi Al-Kavukdži (1948–77 m.)
Egiptas Ahmedas Ali al-Muavi (1948–1979)
Hadž Amin Al-Huseini (1948–74)
Egiptas Karalius Farukas I (1948–65)
Egiptas Ahmadas Ali al-Muavi (1948–79 m.)
Egiptas Muhamedas Naguibas (1948–84)
Egiptas Saad El Šazli (1948–2011)
Nuostoliai
22 570 karinio personalo žūčių[2]

≈1723 civilių žūtys[2] ≈1050 Pietų Libano armijos kovotojų žūtys[3]

Iš viso 91 105 žuvusių arabų[4]
Abi pusės:
74 000 karinio personalo žūčių
18 000 civilių žūčių
(1945–1995 m.)

Arabų–Izraelio konfliktas, arba Artimųjų Rytų konfliktas – konfliktas dėl Palestinos regiono, prasidėjęs XX a. pražioje tarp arabų ir žydų. Konflikto metu tarp 1948 m. gegužės 14 d. įkurto Izraelio ir keleto kaimyninių šalių kilo aštuoni karai taip pat daugybė ginkluotų susidūrimų tarp Izraelio ir palestiniečių (Izraelio–Palestinos konfliktas).

Arabų šalių–Izraelio konfliktu priežastimi įvardinamas sionizmo ir arabiško nacionalizmo iškilimas pradedant XIX a. pab. Prie konflikto prisideda ir teritoriniai ginčai. Žydų laikoma protėvių žeme, panarabiškų judėjimų atitinkama teritorija laikoma tiek istoriškai, tiek dabartiniu metu priklausanti palestiniečiams,[5] o bendrame panislamiškame kontekste – kaip musulmonų žemės.

Sektarinio pobūdžio konfliktas tarp Palestinos žydų ir arabų ėmė vystytis XX a. pr., kol 1947 m. peraugo į pilno masto pilietinį karą, o galop – į pirmąjį arabų valstybių ir Izraelio karą 1948 m. gegužę, iškart po Izraelio nepriklausomybės deklaracijos paskelbimo. Didelio masto kariniai veiksmai beveik liovėsi paliaubomis po 1973 m. Jom Kipuro karo. 1979 m. pasirašytos taikos sutartys tarp Izraelio ir Egipto. Izraelis pasitraukė iš Sinajaus pusiasalio ir panaikino karinę administraciją Vakarų krante ir Gazos ruože, vietoj jų įsteigdamas Izraelio civilinę administraciją ir vienašališkai užimdamas Golano aukštumas ir Rytų Jeruzalę.

Metams bėgant konflikto pobūdis iš didelio masto Arabų šalių ir Izraelio konflikto pakito į labiau regioninį žydų ir palestiniečių konfliktą, kuris apogėjų buvo pasiekęs 1982 m. Libano karo metu. Užsibaigus pirmajai palestiniečių intifadai buvo pasirašyti Oslo susitarimai, kuriais remiantis siekiant taikos tarp Izraelio ir Palestinos 1994 m. buvo įkurta Palestinos autonomija. Tais pačiais metais taikos sutartis buvo pasirašyta ir tarp Izraelio ir Libano. Nuo 2006 m. laikomasi paliaubų tarp Izraelio ir Bašaro al-Asado valdomos Sirijos. Nepaisant taikos susitarimų su Egiptu ir Jordanija, laikinųjų taikos susitarimų su Palestinos autonomija ir bendrai įsigaliojusiu ugnies nutraukimu, Arabų lygos ir Izraelio požiūriai išlieka kardinaliai skirtingi daugeliu klausimų.

Išsivysčius pilietiniam karui Sirijoje situacija šalia Izraelio šiaurinės sienos tapo labai įtempta. Konfliktas tarp Izraelio ir Hamas organizacijos valdomos Gazos, tarp kurių 2014 m. nutraukta ugnis, įprastai taip pat laikomas žydų ir palestiniečių konflikto dalimi. Tuo tarpu 2006–2012 m. fazė taip pat priskiriama regioniniam Irano-Izraelio konfliktui, kadangi Siriją ir Hezbollah remia Iranas). Po 2012 m. Iranas nutraukė ryšius su sunitų islamistiniu Hamas judėjimu dėl pastarojo paramos Sirijos opozicijai per Sirijos pilietinį karą.

Bendras kontekstas

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Religinės konflikto pusės

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Kai kurios grupės besipriešindamos taikos procesui savo bekompromisinę poziciją grindžia religiniais argumentais.[6] Pastaraisiais laikais konfliktas tarp arabų ir Izraelio yra įgavęs aiškų religinį pobūdį – įvairios grupės savo politiką grindžia tikėjimu.[7]

Remiantis hebrajų biblija, Kanaano kraštas (Izraelio žemė) buvo Dievo pažadėtoji žemė Izraelio vaikams. Tai taip pat paminėta Korane.[8] Teodoras Herclas savo 1896 m. manifeste Žydų valstybė kelis kartus pamini Pažadėtosios žemės motyvą. Likud partija šiuo metu yra žinomiausia politinė partija Izraelyje, savo programoje naudojanti biblinį terminą Izraelio žemė.[9]

Musulmonai tuo tarpu taip pat reiškia pretenzijas į žemę remdamiesi Koranu.[10] Skirtingai nei žydai, teigiantys, kad Pažadėtoji žemė priklauso tik Abraomo anūko Jokūbo (Izraelio) palikuonims,[11] musulmonai teigia, jog Kanaano žemė pažadėta Izmaeliui, vyriausiajam Abraomo sūnui, iš kurio arabai kildina patys save.[10][12] Musulmonai taip pat šventomis laiko daug bibliniams izraelitams šventų vietų, tokių kaip Patriarchų uola ar Kalno šventykla. Per pastaruosius 1400 metų musulmonai istorinėse izraelitų vietose pasistatė reikšmingų religinių statinių, tokių kaip Uolos Kupolas ir Al Aksos mečetė, pastatyta ant Šventyklos kalno. Tai tapo priežastis kivirčams dėl to, kam turi priklausyti Jeruzalė. Pasak musulmonų tikėjimo, Mahometas pakilo į dangų nuo Šventyklos kalno. Gazos ruožą valdanti grupuotė Hamas teigia, kad visa Palestinos žemė, šiuo metu priklausanti Izraeliui ir Palestinos valstybei) yra islamiška vakuf, kurią privalo valdyti musulmonai.[13]

Krikščionys sionistai dažniausiai palaiko Izraelio valstybės idėją dėl žydų protėvių teisę į Šventąją Žemę, apie kurią rašo Apaštalas Paulius savo laiške romiečiams (11 skyrius). Krikščioniškas sionizmas moko, jog žydų sugrįžimas į Izraelį yra būtina sąlyga Antrajam Kristaus atėjimui.[14][15]

Nacionaliniai judėjimai

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Dabartinio arabų ir žydų konflikto šaknys glūdi sionizmo iškilime, kas savo ruožtu paskatino arabiško nacionalizmo vystymąsi XIX a. pab. Žydų istorine tėvyne laikoma teritorija panarabiško judėjimo priskiriama Palestinos arabams tiek istoriniame, tiek dabartinių laikų kontekste. Keturis šimtus metų iki pirmojo pasaulinio karo Artimieji Rytai, tame tarpe ir Palestina, vėliau tapusi Britų Palestinos mandatu, priklausė Osmanų imperijai. Paskutiniais imperijos gyvenimo metais osmanai ėmė vis daugiau pabrėžti savo turkišką tapatybę, teigti, jog valstybė priklauso turkams, o tai sudarė prielaidas imperijoje gyvenančių arabų diskriminacijai[16] Daug žydų ir arabų palaikė Sąjungininkus, šiems pažadėjus išvaduoti arabus nuo osmanų valdžios. Tai labai paskatino arabiško nacionalizmo iškilimą, taip pat – ir sionizmo vystymąsi. Abiejų šių judėjimų ištakos glūdi Europoje (Sionistų kongresas 1897 m. surengtas Bazelyje, tuo tarpu „Arabų klubas“ įsteigtas 1906 m. Paryžiuje).

Pačioje XIX a. pab. Europos ir Artimųjų Rytų žydai ėmė vis spartesniais tempais imigruoti į Palestiną (procesai, vadinami alijah), ten įsigydami žemės iš vietinių osmanų žemvaldžių. Vėlyvajame XIX a. Palestinoje gyveno 600 000 gyventojų – be absoliučios musulmonų arabų daugumos taip pat gyveno nemažas skaičius žydų, krikščionių, drūzų bei šiek tiek samariečių su bahajais. Tuo laikotarpiu Jeruzalės ribos ėjo ties siena, mieste gyveno vos keliolika tūkstančių gyventojų. Naujakuriai įsteigė kolektyvinius ūkius, kibucus, įkurtas pirmasis moderniųjų laikų istorijoje žydiškas miestas, Tel Avivas.

1915–16 m., kai dar vyko pasaulinis karas, britų aukštasis komisaras Egipte seras Henris MakMahonas slapta susirašinėjo su Mekos šerifu Huseinu bin Ali, Hašemitų šeimos patriarchu ir osmanų gubernatoriumi Mekoje ir Medinoje. MakMahonas skatino Huseiną organizuoti arabų sukilimą prieš Osmanų imperiją, kuri tuo metu kariavo Vokietijos pusėje prieš Prancūziją ir Didžiąją Britaniją. MakMahonas pažadėjo, jog arabams parėmus Britaniją kare, Britanijos vyriausybė rems nepriklausomos arabų valstybės, valdomos Hašemitų, įkūrimą Osmanų imperijai priklaususiose arabiškose provincijose, įskaitant Palestiną. Tomo Edvardo Lorenso ir Huseino sūnaus Faisalio organizuotas arabų sukilimas buvo sėkmingas – osmanai buvo įveikti, o Britanija užėmė ir ėmė kontroliuoti didžiąją šios teritorijos dalį.

Religinio konflikto kilimas britų valdomoje Palestinoje

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1917 m. Palestiną nukariavo britų pajėgos (jų tarpe ir Žydų legionas). Britų vyriausybė paskelbė Balfūro deklaraciją, kurioje teigė, kad vyriausybė „palankiai žiūri į žydų tautos nacionalinių židinių atsiradimą Palestinoje“ ir kad „savo veiksmais nepakenks pilietinėms ir religinėms egzistuojančioms Palestinoje ne žydų bendruomenėms teisėms ir politiniam statusui“. Deklaracija paskelbta svarbiausiesiems vyriausybės nariams, tame tarpe premjerui Deividui Loidui Džordžui įsitikinus, kad žydų parama būtina karui laimėti. Kita vertus, tokia deklaracija sukėlė daug erzelio arabiškame pasaulyje.[17] Po karo žemės tapo pavaldžios Britanijai kaip Britų Palestinos mandatas. Į šias žemes 1923 m. įėjo šių dienų Izraelis, Vakarų krantas ir Gazos ruožas. Užjordanė buvo įjungta į atskirą Britanijos protektoratą – Užjordanės emyratą, kuriam 1928 m. suteiktas autonomijos statusas, o 1946 m. – visiška nepriklausomybė, Jungtinėms Tautoms pritarus Britų mandato atšaukimui.

Didelę krizę sukėlė nenusisekusios arabų nacionalistų pastangos įkurti Sirijos arabų karalystę 1920 m. Po tragiškai pasibaigusio Prancūzijos–Sirijos karo neseniai paskelbtoji Hašemitų karalystė su sostine Damaske buvo sutriuškinta ir Hašemitų dinastijos valdovas pasiprašė prieglobsčio Britų Irako mandate. Be kita ko 1920 m. kovą įvyko pirmoji karinė konfrontacija tarp arabų nacionalistų ir žydų pajėgų Tel Hai mūšyje, tuo tarpu panarabiškosios karalystės žlugimas lėmė palestinietiškojo arabų nacionalizmo susiformavimą. Aminas al Huseini iš Damasko į Jeruzalę grįžo 1920 m. pabaigoje.

Šiuo laikotarpiu tęsėsi žydų kėlimasis į britų valdomą Palestiną. Taip pat nors nepalikusi pakankamai dokumentinių įrodymų, greičiausiai vyko panašaus pobūdžio arabų migracija, pvz., keliantis darbininkams iš Sirijos ir kitų kaimyninių vietų. Palestinos arabai šį spartų žydų migrantų augimą vertino kaip grėsmę jų gimtajam kraštui ir tautos identitetui. Be to, Palestinos arabams pyktį galėjo sukelti žydų politika supirkti žemes ir neleisti arabams dirbti žydų valdomose kompanijose ir ūkiuose. Jau XX a. trečiajame dešimtmetyje kilo demonstracijos, kuriose arabai protestavo prieš jų manymų kolonijinės britų administracijos prielankumą žydų imigrantų atžvilgiu. Paskatintos A. Huseinio Jeruzalėje kilo riaušės. Vinstonas Čerčilis 1922 m. išleistoje Baltojoje knygoje bandė patikinti arabus, kad taip nėra, neigdamas kaltinimus, jog Balfūro deklaracija siekė sukurti žydų valstybę.

1929 m. didelio masto riaušės Jeruzalėje įsiplieskė po Vladimiro Jabotinskio sionistinės politinės organizacijos Betar demonstracijos prie Raudų sienos. Riaušėms plečiantis į kitus Palestinos mandato miestus arabai nužudė 67 žydus Hebrono mieste. Šis įvykis buvo pavadintas 1929 m. Hebrono žudynėmis. Per visą savaitę riaušių metu žuvo bent 116 arabų ir 133 žydai,[18] dar 339 – sužeisti.[19]

   Šį puslapį ar jo dalį reikia sutvarkyti pagal Vikipedijos standartus – Stilius - kiek nesuderinti sakiniai, pvz., "naciai perėmė valdžią Vokietijoje ir jų populiacija čia išaugo dvigubai" - skamba lyg Vokietijoje būtų išaugusia nacių populiacija
Jei galite, sutvarkykite.

Iki 1931 m. 17 procentų Palestinos mandato gyventojų sudarė žydai, šešiais procentais daugiau nei 1922 m.[20] Žydų imigracija pasiekė piką po to kai naciai perėmė valdžią Vokietijoje ir jų populiacija Palestinoje išaugo dvigubai.[21]

Ketvirtojo dešimtmečio viduryje Izz al-Din Kasamas atvyko iš Sirijos ir įkūrė antisionistinę ir antibritišką Juodosios rankos sukarintą organizaciją. Jis kariais ėmė valstiečius ir apmokydavo karybos. Iki 1935 m. jis taip patraukė 200-800 vyrų. Kuopelės būdavo apginkluojamos bombomis ir šaunamaisiais ginklais, kurie savo ruožtu būdavo panaudojami vietos žydų naujakuriams žudyti, taip pat vandalizmo aktams žydų nausėdžių plantacijose.[22] Iki 1936 m. įtampa peraugo į arabų sukilimą Palestinoje.[23]

Spaudžiant arabams[24] britų mandato administracija smarkiai sumažino į Palestiną migravusių žydų kvotas. Šie apribojimai išliko iki pat mandato egzistavimo pabaigos ir sutapo su Holokausto ir masinio žydų bėgimo iš Europos laikotarpiu. Dėl tokios politikos dauguma žydų atvykėlių į Palestiną buvo laikomi nelegalais, o tai tik dar labiau paskatino įtampas regione. Po keleto nesėkmingų bandymų problemą išspręsti diplomatiškai Britanijos vadovybė paprašė naujai suformuotos Jungtinių Tautų Organizacijos pagalbos. Dėl to 1947 m. gegužės 15 d. Generalinė Asamblėja paskyrė JT specialųjį komitetą Palestinos klausimu, sudarytą iš vienuolikos valstybių.[25] Siekiant kuo didesnio neutralumo į komitetą neįėjo nė viena iš pasaulio galingųjų valstybių.[26] 1947 m. rugsėjo 3 d. komitetas pranešė apie savo sprendimą Generalinei Asamblėjai.[27] Pranešime buvo daugumos ir mažumos planai. Daugumos planas siūlė Padalinimo su ekonominės sąjungos įkūrimo planą, mažuma – Nepriklausomą Palestinos valstybę. JT Generalinės Asamblėjos rekomenduotas priimti ir patvirtinti Padalinimo su ekonomine sąjunga įkūrimo planas su nežymiomis pataisomis (1947 m. lapkričio 29 d. Rezoliucija 181 (II)).[28] Rezoliucija buvo priimta 33 balsavus už, 13 prieš ir 10 susilaikius. Visos šešios arabų valstybės, priklausiusios JTO, balsavo prieš rezoliuciją. Arabams ir žydams Palestinoje kovojant dėl strateginių pozicijų kontrolės regione įvyko smurto protrūkių, pareikalavusių aukų abiejose pusėse.

Pilietinio karo įsiplieskimas Britų Palestinos mandate

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Žemėlapis, nurodantis numatytas žemių ribas po 1947 m. teritorinio padalinimo ir po paliaubų 1949 m.

Paskutinėmis mandato egzistavimo savaitėmis Haganah įvykdė daugybę karinių operacijų per kurias perėmė visų Žydų valstybei Jungtinių Tautų paskirtų žemių kontrolę. Dėl šių operacijų daug gyventojų tapo pabėgėliais, buvo užimti tokie miestai kaip Tiberijas, Haifa, Safadas, Beisanas ir Jafa.

1948 m. pradžioje Jungtinė Karalystė paskelbė apsisprendusi nutraukti savo mandatą Palestinoje gegužės 14 d. Į tai atsakydamas JAV prezidentas Haris Trumanas kovo 25 d. pareiškė pareiškimą, kuriame ragino įgyvendinti globojamų administruojamų teritorijų sistemą, o ne padalinimus, teigdamas „deja, darosi aišku, jog padalinimo planas šiuo laiku taikiomis priemonėmis negali būti įgyvendintas...jei nebus imtasi skubių veiksmų, iki numatytos datos Palestinoje nebus valdžios institucijos, galinčios užtikrinti įstatymų laikymąsi ir tvarką. Ant Šventosios Žemės nusileis smurtas ir liesis kraujas. Neišvengiamu rezultatu bus didžiulio masto kovos tarp tos šalies gyventojų.[29]

Istorija

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Eiga 1948–1974 m.

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1948 m. gegužės 14 d., baigus galioti Britų Palestinos mandatui Žydų nacionalinis komitetas susirinko Tel Avivo muziejuje ir patvirtino Izraelio nepriklausomybės deklaraciją, t. y., žydų valstybės įkūrimą Izraelio žemėje (konkrečios teritorinės ribos minimos nebuvo). Deklaraciją paskelbė Davidas Ben Gurionas, Pasaulinės sionistų organizacijos vykdomasis vadovas.

Jau kitą dieną Egiptas, Libanas, Sirija, Jordanas ir Irakas užpuolė teritoriją, kuri ką tik buvo liovusi egzistuoti kaip Britų mandatas, taip pradėdami 1948-ųjų metų karą tarp Izrаelio ir arabų, geriau žinomą kaip Izraelio nepriklausomybės karą. Ką tik įkurtos Izraelio ginkluotosios pajėgos išstumė arabų valstybes iš dalies okupuotų teritorijų, taip praplėsdamos sienas, nustatytas Jungtinių Tautų Ypatingojo komiteto padalinimo plane. Taip 1948 m. gruodį Izraelis kontroliavo didžiąją dalį į vakarus nuo Jordano upės esančios teritorijos. Prieš konfliktą ir jo metu savo žemes paliko 713 000 pabėgėlių, vėliau vadinsimų palestiniečių pabėgėliais. Daug palestiniečių paliko teritorijas, kurios dabar priklauso Izraeliui, bėgdami nuo žudynių, kurias buvo įvykdžiusios sukarintos žydų organizacijos, tokios kaip Irgun ar Lehi. Karo įkarštyje žudynių būta iš abiejų konfliktuojančių pusių. Karas liovėsi 1949 m. pasirašius paliaubų susitarimus tarp Izraelio ir kiekvienos Izraelio kaimynės. Tuo tarpu karo metu reikšmingai suprastėjo žydų padėtis arabų valstybėse, daug kur, pvz., Alepe, įsiplieskė riaušės, buvo atvejų, kai žydams atimama pilietybė (pvz., Libijoje), žydų mažuma vejama iš valstybės, (Egipto atveju po Sueco karo 1956 m.) Per 20 metų nuo karo pradžios maždaug 850 000 žydų imigravo iš arabų valstybių į Izraelį ar kitur.[30]

1956 m. Egiptas uždarė Tirano sąsiaurį, nepraleisdamas Izraelio laivų ir pažeisdamas Konstantinopolio konvenciją blokavo Akabos įlanką. Šis Egipto veiksmas taip pat galėjo prieštarauti 1949 m. ugnies nutraukimo sutarties sąlygoms. Egiptui nacionalizavus Sueco kanalo kompaniją, Izraelis, remiamas britų ir prancūzų, užėmė Sinajaus pusiasalį. Kilo Sueco krizė, per kurį Izraelis be Sinajaus pusiasalio užėmė ir Gazos ruožą. Spaudžiant JAV ir JTO, Izraelis atsitraukė iš Egipto teritorijos, o Egiptas sutiko demilitarizuoti Sinajaus pusiasalį bei leisti laivybą. Siekiant stebėti demilitarizacijos eigą buvo suburtas Jungtinių Tautų ypatingosios paskirties būrys, tačiau jo stebėtojų į savo teritoriją neįsileido Izraelis. 1967 m. gegužės 19 d. stebėtojus išvijo ir Egipto pusė.

1964 m. buvo įkurta Palestinos išsivadavimo organizacija, kurios įstatuose nurodytas vienas iš tikslų – „išvaduoti Palestiną, sunaikinsiančią sionistus ir imperialistus...“.

1967 m. tarp Egipto ir Izraelio vėl įsiplieskė karas. Prieš tai Egiptas vėl uždarė Tirano sąsiaurį nuo Izraelio laivų, o Sinajaus pusiasalyje, po JTO ypatingosios paskirties būrio stebėtojų išvijimo, dislokavo 100 000 karių. 1967 m. gegužės 30 d. Jordanas su Egiptu pasirašė abipusio gynimo paktą. Netrukus Egiptas sutelkė savo karius prie pietinės Izraelio sienos. Birželio 5 d. Izraelis Egiptui sudavė karinį smūgį. Šešių dienų karo metu kovojo Egiptas, Jordanas, Irakas ir Sirija prieš Izraelį. Netikėto karinio smūgio dėka karas greitai baigėsi Izraelio pergale, Izraelis perėmė Sinajaus pusiasalio, Gazos ruožo, Vakarų kranto, Šebos, Golano aukštumų kontrolę, o karo rezultatai iki šiol daro įtaką regiono geopolitikai.

1967 m. rugpjūčio pabaigoje įvyko arabų šalių lyderių susitikimas Chartume, kurio metu pasiektas vadinamasis „trijų ne“ konsensusas Izraelio valstybės atžvilgiu: jokio pripažinimo, jokios taikos ir jokių derybų.

1969 m. Egiptas pradėjo Naikinamąjį karą su tikslu išsekinti Izraelio pajėgas ir priversti atiduoti Sinajaus pusiasalį.[31] Karas baigėsi po Gamalio Abdelo Nasero mirties 1970 m. Jo įpėdinis M.A. al Sadatas siekė pagerinti santykius su JAV ir bandė perorientuoti šalies kursą iš prosovietinio į provakarietišką, vildamasis, kad JAV galėtų spausti Izraelį atiduoti žemes. 1972 m. iš Egipto buvo išsiųsti kariniai patarėjai iš SSRS.

1973 m. spalio 6 d. Sirija ir Egiptas netikėtai užpuolė Izraelį per Jom Kipurą, svarbiausią žydų religinę šventę. Izraelio kariuomenė buvo užklupta nepasiruošusi, tad visiška mobilizacija užtruko tris dienas. Tai paskatino kitas arabų šalis siųsti pajėgas egiptiečių ir sirų pajėgoms pastiprinti. Be to, šios arabų valstybės sutiko paskelbti naftos embargą Vakarų šalims, tarp jų JAV, Japonijai ir Vakarų Europos valstybėms, dėl ko naftos kaina pakilo keturiskart. Jom Kipuro karo metu išryškėjo Šaltojo karo konfrontacija tarp dviejų tuomečių supervalstybių. Karo eigai tapus palankiai Izraeliui, SSRS pagrasino karine intervencija, dėl ko baimindamasi branduolinio konflikto JAV užtikrino ugnies nutraukimą spalio 25 d.

Pirmosios paliaubos tarp Izraelio ir arabų valstybių 1974–2000 m. laikotarpiu

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Egiptas

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Po Kemp Deivido susitarimų, įvykusių vėlyvajame aštuntajame dešimtmetyje, 1979 m. kovą tarp Egipto ir Izraelio buvo pasirašyta taikos sutartis. Egiptas tapo anksčiausiai su Izraeliu taikos susitarimą pasirašiusia ir Izraelį pripažinusia arabų valstybe. Pagal sutarties sąlygas Sinajaus pusiasalis buvo grąžintas Egiptui, o Izraeliui paliktas valdyti Gazos ruožas ateityje turėjo būti prijungtas prie Palestinos valstybės. Sutartis taip pat leido nevaržomą Izraelio laivų judėjimą Sueco kanalu, o Tirano sąsmauką ir Akabos įlanka pripažino tarptautiniais vidaus vandens keliais.

Jordanija

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Izraelis su Jordanija taikos sutartį pasirašė 1994 m. spalio mėn. Pagal ją nustatytas abipusis bendradarbiavimas, karinių veiksmų nutraukimas, Izraelio–Jordanijos sienos klausimų sprendimas ir rezoliucija kitoms problemoms. Konfliktas abiem šalims atsiėjo daugmaž 18,3 mlrd. dolerių. Sutartimi taip pat tikėtasi įtvirtinti taiką tarp Palestinos autonomiją atstovavusios Palestinos išsivadavimo organizacijos ir Izraelio. Sutartis pasirašyta prie pietinės sienos.

Irakas

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Izraelio ir Irako santykiai buvo nesutaikomai priešiški nuo pat 1948 m. Irakas siuntė savo pajėgas kovai prieš Izraelį 1948 m. arabų–Izraelio kare, o vėliau kovojo Egipto ir Sirijos pusėje Šešių dienų kare 1967 m. bei Jom Kipuro kare 1973 m.

1981 m. birželį Izraelis įvykdė Operaciją Opera prieš Iraką, kurios metu sunaikino naujai pastatytą branduolinį objektą Irake.

Per Persijos įlankos karą 1991 m. Irakas į Izraelį paleido 39 Scud raketas, tikėdamasis suvienyti arabų valstybes prieš koaliciją, siekusią išvaduoti Kuveitą. JAV įkalbėjo Izraelį į ataką neatsakyti tam, kad tai neišsivystytų į dar didesnį karą. Irakas ligi šiol nepripažįsta Izraelio, santykiai išlieka įtempti.

Libanas

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1970 m. po užsitęsusio pilietinio karo karalius Huseinas iš Jordano išvijo Palestinos išsivadavimo organizaciją (PIO). Tų metų rugsėjo mėnesį Jordano Hašemitų karalius Huseinas panaikino palestiniečių organizacijų autonomiją ir šalyje atkūrė savo monarchinį valdymą.[32] Per smurtinius susidūrimus žuvo dešimtys tūkstančių žmonių, kurių absoliuti dauguma buvo palestiniečiai[33] Ginkluotas konfliktas tęsėsi iki 1971 m. liepos, kol į Libaną buvo išvyta Palestinos išsivadavimo organizacija su palestiniečių kovotojais. Persikėlusi į Libaną PIO iš ten ėmė rengti reidus į Izraelį. Į tai atsakydamas Izraelis 1978 m. įvykdė Litani operaciją per kurią kartu su Pietų Libano armija privertė PIO atsitraukti į šiaurę nuo Litanio upės. 1981 m. kilo kitas konfliktas tarp Izraelio ir PIO. Jis pasibaigė ugnies nutraukimu, tačiau konflikto esmė liko neišspręsta. 1982 m. birželį Izraelis užėmė Libaną. Po dviejų mėnesių PIO sutiko pasitraukti iš ten.

1983 m. kovą Izraelis ir Libanas pasirašė paliaubų susitarimą. Tačiau spaudžiant Sirijai prezidentas Aminas Gemajelis paliaubas nutraukė 1984 m, kovo mėnesį. 1985 m. Izraelio pajėgos pasitraukė į 15 km pločio pietinį Libano ruožą; nuo tada konfliktas tapo mažiau intensyvus, su santykinai mažesniu aukų skaičiumi abiejose pusėse. 1993 ir 1996 m. Izraelis pradėjo didelio masto operaciją prieš šiitų kovotojus Hezbollah, kurie buvo tapę rimta grėsme. 2000 m. naujai išrinkta Ehudo Barako vyriausybė laikydamasi priešrinkiminių pažadų išvedė pajėgas iš pietinės Libano dalies anksčiau laiko. Skubotas išvedimas buvo pragaištingas Pietų Libano armijai. Didelė dalis jos narių buvo suimti arba pabėgo į Izraelį.

Palestiniečiai

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Aštuntasis dešimtmetis pasižymėjo su palestiniečių organizacijomis susijusiomis didelio masto tarptautinėmis teroristinėmis atakomis prieš žydus.

1987 m. gruodį prasidėjo Pirmoji intifada, kurios metu palestiniečiai sukilo prieš Izraelio valdžią Palestinos autonomijoje. Maištas prasidėjo Džabalios pabėgėlių stovykloje ir greitai išplito į visą Gazos ruožą bei Vakarų Krantą. Protestuotojai ėmėsi įvairių strategijų: nuo pilietinio nepaklusnumo iki smurto. Be streikų, Izraelio produkcijos boikoto, grafičių ir barikadų, tarp palestiniečių demonstrantų taip pat buvo akmenis į Izraelio gynybines pajėgas mėtančių jaunuolių; tai patraukė tarptautinės žiniasklaidos dėmesį. Izraelio armijos griežtas atsakas prieš protestuotojus panaudojant ginklus, demonstrantus mušant bei masiškai areštuojant sulaukė tarptautinio pasmerikimo. PIO, kurios iki tol kaip palestiniečių lyderių nepripažino Izraelis, kitais metais buvo pakviesta taikos deryboms, po to, kai minėta organizacija atsisakė terorizmo ir pripažino Izraelį.

Ichakas Rabinas, Bilas Klintonas ir Jesiras Arafatas Oslo susitarimų pasirašymo ceremonijoje 1993 m. rugsėjo 13 d.

1993 m. Izraelio ir palestiniečių atstovai Osle susitiko taikos deryboms. Susitikimo kulminacija buvo 1993 m. rugsėjį tarp Izraelio ir PIO pasirašyti Oslo susitarimai. Jais Izraelis pripažino PIO teisėtu palestiniečių atstovu, tuo tarpu PIO pripažino teisę egzistuoti Izraelio valstybei, išsižadėjo terorizmo, smurto ir siekio sunaikinti Izraelį.

Oslo antrasis susitarimas buvo pasirašytas 1995 m., juo įkurtos A, B ir C zonos Vakarų krante. A zona tapo visiškai pavaldi civilinei palestiniečių valdžiai, vidaus saugumas buvo patikėtas taip pat palestiniečiams. Oslo susitarimai išlieka svarbiu dokumentu santykiuose tarp Izraelio ir Palestinos.

Eiga nuo 2000 m.

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Antroji intifada paskatino Izraelį persvarstyti savo santykius ir politiką palestiniečių atžvilgiu. Po daugybės mirtininkų sprogdinimųsi Izraelio armija įvykdė karinę operaciją pavadinimu „Gynybinis skydas“, didžiausią nuo Šešių dienų karo laikų.[34]

Smurtui tarp Izraelio armijos ir palestiniečių kovotojų darantis vis intensyvesniam, Izraelis perėmė daug A zonos teritorijų Vakarų krante, taip pat siekdamas išvengti smurto ir apsaugoti izraeliečių gyvenvietes įrengė daug patikros punktų, kelio blokadų aplink didžiąsias palestiniečių apgyvendintas teritorijas. Kai kur nuo 2008 m. Izraelio saugumo pajėgos laipsniškai valdžią perdavė palestiniečių saugumo pajėgoms.

Tuometis Izraelio premjeras Arielis Šaronas 2003 m. pradėjo izraeliečių išvedimo iš Gazos ruožo politiką. Ši politika visiškai įgyvendinta 2005 m. rugpjūtį.[35] Šis premjero sprendimas susilaukė daug kritikos tiek iš politinės kairės, tiek iš dešinės. Tai, kad evakuojamos septyniolika nausėdijų Gazoje ir keturios Vakarų krante reiškė didelį posūkį nausėdijų politikoje nuo 1968 m. Šis sprendimas supriešino premjero partiją – sprendimą palaikę Prekybos ir pramonės ministras Ehudas Olmertas ir Imigracijos ir integracijos ministras Tzipi Livni. Kita vertus, tokį sprendimą griežtai pasmerkė užsienio reikalų ministras Silvanas Šalomas ir finansų ministras Benjaminas Netanjahu. Taip pat nebuvo aišku, ar tai tik didesnio masto evakuacijos pradžia.[36]

2006 m. birželį Hamas kovotojai pagrobė Izraelio pusėje prie sienos su Gazos ruožu budėjusį izraeliečių karį Giladą Šalitą. Užpuolimo metu žuvo du Izraelio gynybos pajėgų kariai, o Šalitas sužeistas. Po trijų dienų Izraelis pradėjo Operaciją Vasaros lietūs siekdamas išlaisvinti pagrobtąjį karį.[37] Karys Hamas kovotojų buvo laikomas įkaitu, neprileidžiant Raudonojo kryžiaus medikų, iki 2011 m. spalio 18 d., kol šis buvo iškeistas į 1027 palestiniečių kalinius.[38]

2006 m. liepą Hezbollah kovotojai kirto Libano-Izraelio sieną, užpuolė ir nužudė aštuonis Izraelio karius, o kitus du paėmė įkaitais, taip sukeldami Libano karą, padariusį daug žalos Libano infrastruktūrai ir pareikalavusio virš 1000 libaniečių ir 150 izraeliečių gyvybių. Dar milijonas libaniečių ir 300 000–500 000 izraeliečių tapo pabėgėliais, nors dauguma vėliau galėjo grįžti į savo namus. JTO pastangomis paliaubos įsigaliojo 2006 m. rugpjūčio 14 d. ir taip šis konfliktas buvo užbaigtas. Po paliaubų kai kurios Pietų Libano sritys liko negyvenamos dėl nesprogusių kasetinių bombų.[39]

Po to, kai po Gazos mūšio Hamas smurtiniu būdu perėmė valdžią Gazos ruože iš priešininkės Fatah, Izraelis baigė ekonominį bendradarbiavimą su Palestinos vadovybe šioje dalyje. Izraelis kartu su Egiptu 2007 m. įvedė Gazos ruožo blokadą. Izraelis tęsia blokadą motyvuodamas savo saugumu – siekdamas apsisaugoti nuo raketinių atakų iš Gazos pusės ir Hamas ginklų kontrabandos.[40]

2007 m. rugsėjo 6 d. įvykdytos operacijos metu Izraelis bombardavo rytinę Sirijos dalį, kur tariamai buvo branduolinis reaktorius, pastatytas su Šiaurės Korėjos pagalba.[41] Izraelis Siriją bombardavo ir 2003 m., taikydamas į tariamą kovotojų bazę.

2008 m. balandį Sirijos prezidentas Bašaras al Asadas buvo užsiminęs apie svarstomą galimybę pasirašyti taikos sutartį tarp Sirijos, Turkijos ir Izraelio vieneriems metams. Šiuos planus patvirtino tuometis Izraelio premjeras. Vis dėlto tiesioginės derybos neįvyko, nes prezidentas Asadas pareiškė, jog „tiesioginių derybų nebus tol, kol naujasis JAV prezidentas pradės eiti savo pareigas.“[42]

Sakydama kalbą 2008 m. rugsėjo 26 d. tuometė valstybės sekretorė Condoleezza Rice kritikavo Izraelio paspartėjusį nausėdijų plėtimą Vakarų krante kaip žalingą taikos procesui.[43]

Trapios 2008 m. paliaubos tarp Izraelio ir Hamas baigėsi tų metų gruodžio 19 d.,[44] o pastangos jas pratęsti žlugo abiem pusėms kaltinant viena kitą paliaubų laužymu.[45] Iškart paliauboms pasibaigus, Izraelis surengė reidą tunelyje, kurį įtarė buvus naudojamą Izraelio kariams grobti. Reido metu žuvo keli Hamas kovotojai.[46] Po šio incidento Hamas vėl pradėjo raketų ir mirtininkų atakas Izraelio miestuose. Gruodžio 24 d. iššauta 60 raketų. Po trijų dienų Izraelis surengė operaciją prieš Hamas. Daug žmogaus teisių organizacijų apkaltino Izraelį ir Hamas vykdant karo nusikaltimus.[47]

2009 m. Izraelis įšaldė nausėdijų plėtrą Vakarų krante. Tuometė JAV valstybės sekretorė Hillary Clinton pagyrė užšaldymą kaip „beprecedentį“ gestą, kuris gali „atnaujinti taikos derybas Artimuosiuose Rytuose“.[48][49]

2010 m. gegužę Izraelio karinis laivynas surengė reidą šešiuose Gazos Laisvės flotile pavadintuose laivuose po to, kai šie atsisakė prisišvartuoti prie Ašdodo uosto. Viename laivų, kuris priklausė Turkijai, susidūrimas tarp Izraelio karių ir įgulos buvo smurtingas, devyni aktyvistai žuvo nuo Izraelio specialiųjų pajėgų rankos. Tai sukėlė didelio masto tarptautinį pasmerkimą, santykiai tarp Izraelio ir Turkijos pasidarė įtempti. Galop Izraelis susilpnino Gazos ruožo blokadą. Daug įgulos narių ir septyni Izraelio kariai buvo sužeisti.

Po paskutinio derybų, tarp Izraelio ir Palestinos Autonomijos, rato 2010–2011 m. 13 palestiniečių karinių grupuočių, vadovaujamos Hamas, pradėjo terorizmo kampaniją siekdamos sutrukdyti ir nutraukti taikos derybas.[50] Atakos suintensyvėjo 2010 m. rugpjūtį, aukomis dažniausiai tapdavo civiliai, taip pat padažnėjo raketų atakos iš palestiniečių pusės. Pavyzdžiui, rugpjūčio 2 d. įvykdytos atakos metu nužudytas vienas Jordano civilis, o keturi sužeisti.[51]

Nuo to laiko iki 2011 m. vyko kovos, be atvangos tęsėsi Izraelio puldinėjimas raketomis – jų per metus iššauta 680.[52] 2012 m. lapkričio 14 d. Izraelis operacijos metu nukovė Hamas kovotojų vadą Ahmedą Džabarį.[53] Neilgai trukus Hamas ir Izraelis sutiko derėtis dėl ugnies nutraukimo, tarpininkaujant Egiptui.[54] Dėl tariamai neproporcingo jėgos panaudojimo Izraelis sulaukė daug kritikos. Kai kurių JAV universitetų studentų miesteliuose vyko protestai prieš Izraelio veiksmus. Tokio pobūdžio protestai kilo ir prie Izraelio konsulato Niujorke, taip pat Artimuosiuose Rytuose, kai kuriose Europos ir Pietų Amerikos šalyse. Kita vertus, JAV, Jungtinės Karalystės, Kanados, Vokietijos, Prancūzijos, Australijos, Belgijos, Bulgarijos, Čekijos ir Nyderlandų vyriausybės išreiškė paramą Izraelio teisei apsiginti save ir pasmerkė Hamas vykdytas raketų atakas į Izraelio teritoriją.[55][56][57][58][59][60][61][62][63][64][65] Lietuvoje Izraeliui paramą viešai išreiškė Lietuvos žydų bendruomenė.[66]

Po Hamas raketų antpuolių eskalacijos 2014 m. liepos 8 d. Izraelis ėmėsi karinės operacijos „Apsaugos skydas“. Operacija išaugo į karinį konfliktą. Konfliktas tęsėsi septynias savaites ir pareikalavo 67 karių ir 6 civilių gyvybių izraeliečių pusėje ir daugiau nei 2000 gyvybių palestiniečių pusėje, daugiausiai civilių (Izraelis nurodęs 36%). Dar 23 palestiniečiams Hamas įvykdė egzekucijas.[67]

Izraelio karinis vaidmuo kilusiame Sirijos pilietiniame kare apsiribojo raketų smūgiais,[68] kurie iki 2017 m. nebuvo oficialiai pripažinti. Nors Izraelis teigia šiame konflikte užimąs neutralią poziciją, Izraelis yra prieš Irano veikimą Sirijoje. Izraelis iki 2018 m. rugsėjo yra suteikęs humanitarinės paramos Sirijos karo aukoms, gydęs dalį sužeistųjų savo ligoninėse. Ši paramos programa vadinosi Operacija Geras kaimynas ir vykdyta Izraelio karinių pajėgų. Yra daug sričių, kur Izraelis gina savo nacionalinius interesus, praktiškai nebūdamas neutralus Sirijos kare. Vienas jų – rūpestis, kad Iranas gali įgyti pernelyg daug regioninės įtakos. Irano remiamos grupuotės, tokios kaip Hezbollah, yra įtariamos atakų prieš Izraelio pozicijas prie Sirijos ir Libano sienų organizavimu, o Izraelis įtariamas rengiantis oro antskrydžius prieš konvojus, vežančius ginklus šioms organizacijoms.

2017 m. gruodžio 9 d. JAV prezidentas Donaldas Trampas paskelbė, jog JAV pripažįsta Jeruzalę Izraelio sostinę, į ją perkeldamas JAV ambasadą. Šis žingsnis buvo pasmerktas pasaulio lyderių ir sukėlė kruvinų protestų bangą prie Gazos pasienio iškart po ambasados atidarymo. Ambasada buvo atidaryta 2018 m. gegužės 14 d. Lietuvos prezidentės Dalios Grybauskaitės pozicija JAV ambasados perkėlimo klausimu buvo viena švelnesnių tarp ES narių.[69]

Reikšmingi kariniai įvykiai, susiję su konfliktu

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Laikas Pavadinimas
1948–1949 m. 1948 m. Arabų-Izraelio konfliktas
1951–1955 m. Atsakomosios karinės operacijos
1956 m. Sueco karas
1967 m. Šešių dienų karas
1967–1970 m. Naikinamasis karas
1971–1982 m. Palestiniečių maištas Pietų Libane
1973 m. Jom Kipuro karas
1978 m. Pirmasis Pietų Libano konfliktas
1982 m. Pirmasis Libano karas
1985–2000 m. Antrasis Pietų Libano konfliktas
1987–1993 m. Pirmoji intifada
2000–2004 m. Antroji intifada
2006 m. Operacija Vasaros lietūs
Antrasis Libano karas
2008–2009 m. Gazos karas
2012 m. Operacija Debesies stulpas
2014 m. 2014 m. Izraelio-Gazos konfliktas
2021 m. 2021 m. Izraelio–Palestinos krizė
2023 m. 2023 m. Izraelio–Hamas karas

Konflikto kaina

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Indų idėjų kalvės Strategic Foresight Group skaičiavimais, 1991–2010 m. konflikto alternatyviosios sąnaudos sudaro 12 trilijonų JAV dolerių. Tokią sumą lėšų nuo BVP, ataskaitos duomenimis, dėl ginkluoto konflikto prarado Artimųjų Rytų šalys. Izraelio dalis sudaro beveik 1 trilijoną, Irako ir Saudo Arabijos – atitinkamai 2,2 ir 4,5 trilijono JAV dolerių. Kitaip tariant, taikos tarp Arabų Lygos ir Izraelio nuo pat 1991 m. atveju, statistinis Izraelio pilietis per metus gautų 44 000 JAV dolerių pajamų vietoje 23 000, gautų 2010 m.[70]

Iš žmogiškojo kapitalo perspektyvos, skaičiuojama, jog ginkluotas konfliktas pareikalavo 92 000 gyvybių (74 000 karinio personalo ir 18 000 civilių, skaičiuojant nuo 1945 m. iki 1995 m.).[71]

Šaltiniai

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
  1. ↑ Pollack, Kenneth, M. (2002), Arabs at War: Military Effectiveness, University of Nebraska Press, pp. 93–94, 96.
  2. ↑ 2,0 2,1 Memorial Day / 24,293 fallen soldiers, terror victims since Israel was born. Haaretz. Tikrinta 2018 m. spalio 5 d.
  3. ↑ Hamzeh, Ahmad Nizar (2004 m. sausio 1 d.). „In The Path Of Hizbullah“. Syracuse University Press – via Google Books.
  4. ↑ Total Casualties, Arab-Israeli Conflict. Jewish Virtual Library.
  5. ↑ „The Palestinian National Charter – Article 6“. Mfa.gov.il. Nuoroda tikrinta 2018 m. spalio 5 d..
  6. ↑ Weinberger, Peter E. (2004 m. gegužės mėn.). „Incorporating religion into israeli-palestinian peacemaking: recommendations for policymakers“ (PDF). Center for World Religions, Diplomacy, and Conflict Resolution, Institute for Conflict Analysis and Resolution, George Mason University. Suarchyvuotas originalas (PDF) 27 June 2011.
  7. ↑ Avi Beker, The Chosen: The History of an Idea and the Anatomy of an Obsession, New York: Palgrave Mcmillan, 2008
  8. ↑ Sura 17, „The Night Journey“, verse 103
  9. ↑ „Likud – Platform“. Knesset.gov.il. Suarchyvuota iš originalo 2008 m. spalio 6 d. Nuoroda tikrinta 4 September 2008.
  10. ↑ 10,0 10,1 'Jerusalem in the Qur’an', Masjid Dar al-Qur’an, Long Island, New York. 2002
  11. ↑ Ginzberg, Louis (1909). Legends of the Jews Vol II : Esau’s Campaign Against Jacob (Vertė Henrietta Szold) Filadelfija: Jewish Publication Society.
  12. ↑ Book of Jubilees 20:13
  13. ↑ „The Avalon Project : Hamas Covenant 1988“. Avalon.law.yale.edu. 18 August 1988. Nuoroda tikrinta 4 May 2012.
  14. ↑ „Seven Major Prophetic Signs Of The Second Coming“. Gracethrufaith.com. 2011 m. gruodžio 31 d.
  15. ↑ Review of On the Road to Armageddon: How Evangelicals Became Israel’s Best Friend
  16. ↑ Fraser, T.G. The Middle East: 1914–1979. St. Martin's Press, New York. (1980) Pg. 2
  17. ↑ Segev, Tom (2000): One Palestine, Complete, pp. 48–49, Abacus, ISBN 0-349-11286-X.
  18. ↑ San Francisco Chronicle, 9 August 2005, "A Time of Change; Israelis, Palestinians and the Disengagement"
  19. ↑ NA 59/8/353/84/867n, 404 Wailing Wall/279 and 280, Archdale Diary and Palestinian Police records.
  20. ↑ Lesch, Ann M. and Tschirgi, Dan. Origins and Development of the Arab-Israeli Conflict. Greenwood Press: West Port, Connecticut. (1998). Pg. 47
  21. ↑ Smith, Charles D. Palestine and the Arab Israeli Conflict: A History With Documents. Bedford/St. Martin's: Boston. (2004). Pg. 129
  22. ↑ Segev, Tom (1999). One Palestine, Complete. Metropolitan Books. pp. 360–362. ISBN 0-8050-4848-0.
  23. ↑ Lesch, Ann M. and Tschirgi, Dan. Origins and Development of the Arab-Israeli Conflict. Greenwood Press: West Port, Connecticut. (1998). Pg.
  24. ↑ „The Struggle against Jewish Immigration to Palestine“. Middle Eastern Studies. 1 July 1998. Suarchyvuotas originalas 12 January 2012. Nuoroda tikrinta 20 April 2010.
  25. ↑ A/RES/106 (S-1) Archyvuota kopija 6 rugpjūčio 2012 iš Wayback Machine projekto. of 15 May 1947 General Assembly Resolution 106 Constituting the UNSCOP: Nuoroda tikrinta 12 May 2012
  26. ↑ Smith, Charles D. Palestine and the Arab Israeli Conflict: A History With Documents. Bedford/St. Martin's: Boston. (2004). Pg. 186
  27. ↑ „UNITED NATIONS: General Assembly: A/364: 3 September 1947: Nuoroda tikrinta 10 May 2012“. United Nations. Suarchyvuotas originalas 3 June 2012.
  28. ↑ „A/RES/181(II) of 29 November 1947“. Jungtinės Tautos. 1947. Suarchyvuotas originalas 24 May 2012. Nuoroda tikrinta 12 May 2012.
  29. ↑ „United States Proposal for Temporary United Nations Trusteeship for Palestine Source: Department of State Bulletin, vol. 18, No. 457, April 4, 1948, p. 451“. Mideastweb.org.
  30. ↑ Hoge, Warren (2007 m. lapkričio 5 d.). „Group seeks justice for 'forgotten' Jews“. The New York Times. Nuoroda tikrinta 7 June 2015.
  31. ↑ „Israel: The War of Attrition“. Encyclopædia Britannica. Suarchyvuota iš originalo 22 February 2007. Nuoroda tikrinta 3 March 2007.
  32. ↑ Shlaim. Avi. Lion of Jordan; The life of King Hussein in War in Peace, 2007, pg. 301.
  33. ↑ Massad, Joseph Andoni. "Colonial Effects: The Making of National Identity in Jordan", pg. 342.
  34. ↑ Harel, Amos; Avi Isacharoff (2004). The Seventh War. Tel Avivas: Yedioth Aharonoth Books and Chemed Books and it had a very big conflict. pp. 274–275. ISBN 978-965-511-767-7.
  35. ↑ "Special Update: Disengagement – August 2005", Izraelio užsienio reikalų ministerija.
  36. ↑ Shindler, Colin. A History of Modern Israel, Cambridge University Press, Cambridge, 2008, pg. 314
  37. ↑ Ravid, Barak (2011 m. spalio 12 d.). „Gilad Shalit to be returned to Israel within a week – Israel News | Haaretz Daily Newspaper“. Haaretz. Nuoroda tikrinta 2013 m. sausio 19 d..
  38. ↑ „Who are the deadly terrorists Israel refuses to release for Shalit?“.
  39. ↑ „'Million bomblets' in S Lebanon“. BBC News. 2006 m. rugsėjo 26 d. Nuoroda tikrinta 13 July 2008.
  40. ↑ „Profile: Rachel; Corrie:“. BBC News. 28 August 2012.
  41. ↑ „Statement by the Press Secretary“. The White House. 24 April 2008. Suarchyvuotas originalas 17 May 2008.
  42. ↑ Walker, Peter; News Agencies (21 May 2008). „Olmert confirms peace talks with Syria“. The Guardian. London. Suarchyvuota iš originalo 21 May 2008. Nuoroda tikrinta 21 May 2008. „Israel and Syria are holding indirect peace talks, with Turkey acting as a mediator...“
  43. ↑ Sengupta, Kim (27 August 2008). „Rice calls for Israel to stop building in West Bank“. The Independent. London. Nuoroda tikrinta 7 April 2010.
  44. ↑ „TIMELINE – Israeli-Hamas violence since truce ended“. Reuters. 5 January 2009. Suarchyvuotas originalas 2009-01-18. Nuoroda tikrinta 2018-10-28.
  45. ↑ „Hamas 'might renew' truce in Gaza“. BBC. 23 December 2008. Nuoroda tikrinta 1 January 2010.
  46. ↑ Derfner, Larry (30 December 2008). „Larry Derfner (US News): Why the Gaza War Between Israel and Hamas Broke Out Now“. U.S. News & World Report.
  47. ↑ "Demands grow for Gaza war crimes investigation" UK Guardian, 2009 m. sausio 13 d.
  48. ↑ Rozen, Laura (2009 m. lapkričio 25 d.). „Clinton praises Netanyahu West Bank settlement moratorium (UPDATED) – Laura Rozen“. Politico.Com. Nuoroda tikrinta 4 May 2012.
  49. ↑ „Palestinians blast Clinton for Israel praise“. CNN. 2009 m. lapkričio 1 d.
  50. ↑ „Hamas targets Israeli-Palestinian talks by killing four Israelis“. The Christian Science Monitor.
  51. ↑ Blomfield, Adrian (2 August 2010). „Jordanian national killed in multiple militant rocket strike“. The Daily Telegraph. London.
  52. ↑ „IDF Spokesperson“. Idf.il. Nuoroda tikrinta 19 January 2013.
  53. ↑ Henderson, Barney (2012 m. lapkričio 14 d.). „Hamas military chief killed in Gaza air strike“. The Daily Telegraph. UK.
  54. ↑ „Full text: Terms of Israel-Palestinian cease-fire“. The Washington Post. Nuoroda tikrinta 22 November 2012.
  55. ↑ Lazaroff, Tovah (16 November 2012). „Ashton, Merkel say Israel has right to defend itself“. The Jerusalem Post.
  56. ↑ "Gaza Rocket Attacks". Pranešimas spaudai. 14 November 2012. https://www.state.gov/r/pa/prs/ps/2012/11/200551.htm. Prieigos data 14 November 2012. 
  57. ↑ „Foreign Secretary statement on Gaza and southern Israel“. UK: Foreign & Commonwealth Office. Nuoroda tikrinta 15 November 2012.
  58. ↑ al-Mughrabi, Nidal (14 November 2012). „UPDATE 8-Rockets hits near Tel Aviv as Gaza death toll rises“. Reuters. Suarchyvuotas originalas 2015-09-24. Nuoroda tikrinta 18 November 2012.
  59. ↑ "Gillard condemns attacks on Israel". Pranešimas spaudai. 16 November 2012. http://www.theage.com.au/opinion/political-news/gillard-condemns-attacks-on-israel-20121116-29fx8.html. Prieigos data 16 November 2012. 
  60. ↑ „Les ministres européens mettent en garde Israël quant à l'escalade de la violence à Gaza“ [European ministers warn Israel about escalade of violence in Gaza] (prancūzų). EurActiv. 16 November 2012. Suarchyvuotas originalas 6 June 2013. {{cite journal}}: Citatai journal privalomas |journal= (pagalba)
  61. ↑ „Foreign minister Nikolay Mladenov commenting on the situation in southern Israel and the Gaza Strip“. Bulgarijos užsienio reikalų ministerija. 15 November 2012. Suarchyvuotas originalas 2012-12-27. Nuoroda tikrinta 16 November 2012.
  62. ↑ "Canada Condemns Hamas and Stands with Israel". Pranešimas spaudai. 14 November 2012. http://www.international.gc.ca/media/aff/news-communiques/2012/11/14a.aspx?lang=eng&view=d. Prieigos data 15 November 2012. 
  63. ↑ Statement of MFA on Israel and the Gaza Strip, Ministry of Foreign Affairs of the Czech Republic 15 November 2012 Archyvuota kopija 23 gegužės 2013 iš Wayback Machine projekto.
  64. ↑ Timmermans condemns rocket attacks on Israel from Gaza Archyvuota kopija 2015-07-20 iš Wayback Machine projekto., Government of the Netherlands 13 November 2012
  65. ↑ „Russia condemns 'disproportionate' strikes on Gaza“. The Daily Star. Lebanon. 15 November 2012. Nuoroda tikrinta 15 November 2012.
  66. ↑ Lietuvos žydų bendruomenė išreiškė paramą Izraeliui dėl konflikto Gazoje, 15min.lt.
  67. ↑ „Gaza: Palestinians tortured, summarily killed by Hamas forces during 2014 conflict“.
  68. ↑ „IDF official said to confirm attack in Syria: ‘First strike on Iranian targets’“.
  69. ↑ Grybauskaitė Trumpo sprendimo dėl Jeruzalės nei kritikuoja, nei remia
  70. ↑ „Cost of Conflict in the Middle East, Strategic Foresight Group“ (PDF).
  71. ↑ Buzan, Barry (2003). Regions and powers. Kembridžo universiteto leidykla. ISBN 978-0-521-89111-0. Nuoroda tikrinta 2018 m. spalio 16 d.. {{cite book}}: Patikrinkite date reikšmes: |accessdate= (pagalba)


Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.
Rodomas puslapis "https://lt.wikipedia.org/w/index.php?title=Arabų–Izraelio_konfliktas&oldid=7390578"