Anykščių koplyčia

55°31′18″š. pl. 25°05′51″r. ilg. / 55.521566°š. pl. 25.097632°r. ilg. / 55.521566; 25.097632

Anykščių koplyčia

Savivaldybė	Anykščių rajono savivaldybė
Gyvenvietė	Anykščiai
Adresas	Vilniaus g. 36
Statybinė medžiaga	tinkuotas mūras
Pastatyta (įrengta)	1858 m.

Anykščių koplyčia – Anykščių senųjų kapinių koplyčia, esanti netoli miesto centro, Vilniaus g. 36. Tai vienas iš keleto pastatų, išlikusių Anykščiuose iš XIX a. vidurio. Nuosavybės teisė priklauso Anykščių rajono savivaldybei. Senoji koplyčia apsaugota šiuolaikiniu stiklo gaubtu. Ji iš karto atlieka kelias funkcijas: valstybinės įstaigos, sakralinę, koncertinę, muziejinę, parodų. Senąją ir naująją architektūrą atspindintis pastatas jau daug metų yra Anykščių kultūros židinys.

Koplyčia veikia kaip daugiafunkcinis kultūros centras, yra vienas iš kultūrinio turizmo traukos centrų Anykščiuose. Koplyčios erdvės pritaikytos daugeliui kultūrinės veiklos sričių (kūrybinėms laboratorijoms, literatūrinių skaitymų vakarams, teatrinėms improvizacijoms), kitiems kultūriniams projektams įgyvendinti. Puikia akustika pasižyminčioje salėje vyksta klasikinės muzikos koncertai, organizuojamos profesionalaus meno ir tautodailės parodos. Koplyčioje rengiami edukaciniai užsiėmimai „Tapyba ant vandens“.

Istorija

Dvarininkų Venclovavičių statyta 1858 m. Manoma, kad ji pastatyta ant Burbiškio dvaro grafo Venclovavičiaus giminės kapų rūsio. Pamaldos čia vykdavo retai, dažniausiai tik per Devintines ar mirus kam nors iš dvarininkų. Koplyčios rūsyje buvo išmūryta apie 10 nišų su užmūrytomis karstavietėmis. Čia ilsėjosi visa grafų giminė. Žmonių pasakojimu, kai laidojo paskutinįjį šios žymios giminės poną, koplytėlė jau buvo apleista. Daug ką sunaikino Pirmasis ir Antrasis pasauliniai karai: buvo išgriautos nišos, išniekinti palaikai. Be to, nyko ir pats pastatas.

Šalia esančios kapinaitės labai senos, jose nebelaidojama jau nuo 1936 m. Kapinių teritorija buvusi aptverta aukštoka akmenine tvora, palei kurią augo tujos. Sovietmečiu kapinės sunaikintos, paverstos parku, tik paminklinis akmuo žymi čia buvus anykštėnų amžinojo poilsio vietą. Dabartinė koplyčios teritorija – buvusių kapinių teritorija, visur aplinkui būta laidojimo vietų. Kada kapinės buvo naikinamos, mirusiųjų artimieji, giminės palaikus perlaidojo kitur, tačiau liko nemažai ir apleistų, neprižiūrėtų kapų. Tuometinės valdžios nurodymu labai daug pasilikusių antkapinių paminklų bei kryžių, kurių niekas nepasiėmė, neišsivežė, iš naikinamų kapinių buvo vežami į Svėdasus, kur specialiame karjere buvo smulkinami į skaldą, tikusią tiesti keliams.^[1]

Nesant tikrų istorinių duomenų, koplytėlės atsiradimą galima tapatinti su įvykiais, 1925 m. aprašytais anykštėno Antano Vienuolio apysakoje „Vėžys“. Rašytojas pasakoja dvarininkų Venclavovičių (kūrinyje – ponų Put-Putarleckių) šeimos istoriją, plačiai aprašo koplyčios statybą. Manoma, kad ši koplyčia pastatyta grafienės Kristinos iniciatyva, siekiant išpirkti grafų Put-Putarleckių nuodėmes. Koplyčią statė ir gražino kviestiniai italų meistrai. Koplyčios pagražinimo planą nusiuntė dvasinei vyriausybei, bet negavo pritarimo, neva papuošalai, kurie pritikę pagonių stabams ir šventykloms, negali vainikuoti šventos katalikų bažnyčios pakraigių ir piliorių. Po Kristinos mirties antroji grafo žmona, grafienė Tuža, nekentė viso to, kas lietuviška, tai bažnytėlę pabaltino taip, kad liko užtepti visi „pagonių“ kultūros ženklai ir pagražinimai. Grafienės Kristinos Štčech rūpesčiu pastatyta koplyčia yra ir literatūrinis paminklas – kaip ir Anykščių šilelis ar legendinė Voruta.

1966 m. koplyčia perduota Kultūros skyriaus nuosavybėn, bet nerestauruota. 1968 m. tuometinės muziejaus direktorės Teresės Mikeliūnaitės iniciatyva buvo priimtas sprendimas „suremontuoti buvusią koplyčią Anykščių visuomeninio muziejaus įrengimui“. Norėta įrengti ekspoziciją, skirtą rašytojams, o cokoliniame aukšte – fondų saugyklą. Darbai ėjosi nepaprastai lėtai, kol visai sustojo. Galiausiai koplyčia buvo atimta iš muziejaus, 1977 m. čia įsikūrė civilinės metrikacijos įstaiga.

1985 m. koplyčia virto Santuokų rūmais.^[2] Virš rekonstruoto koplyčios pastato buvo įrengtas stiklinis gaubtas (arch. Gediminas Baravykas, vitražas Algirdo Dovydėno, šviestuvas Konstantino Eugenijaus Šatūno). Nuo šitų metų čia pradėtos registruoti civilinės santuokos (dėl ypatingos aplinkos į Anykščius tuoktis atvyksta jaunavedžiai ir iš kitų rajonų).^[3]

Atgimimo metais po ilgų svarstymų nutarta, jog koplyčia turėtų tapti miesto kultūrinio gyvenimo židiniu, atliekančiu sakralinę, koncertinę, parodinę, muziejinę bei kultūrinio švietimo funkcijas. 1991 m. birželio 20 d. rajono valdyba priėmė potvarkį koplyčioje įkurti Anykščių kultūros istorijos muziejų. 1991 m. lapkričio 2 d. po daugelio metų pertraukos senųjų Anykščių kapinių koplyčioje aukotos šv. Mišios už visus tose kapinėse palaidotus anykštėnus. Tų pačių metų gruodžio 21 d. įvyko pirmasis renginys – vakaras, skirtas prof. Stasio Šalkauskio atminimui.

1992 m. koplyčia perduota A. Baranausko ir A. Žukausko-Vienuolio memorialiniam muziejui. Ji tapo kamerinių kultūros ir meno renginių bei parodų vieta, čia pradėjo veikti meno galerija. Iki 2012 m. vasaros koplyčia veikė kaip kamerinių menų centras. 2012 m. pavasarį, Anykščių rajono savivaldybės tarybos sprendimu, įkūrus naują kultūros įstaigą Anykščių menų centrą, Anykščių koplyčia tapo Pasaulio Anykštėnų kūrybos centru.^[4]