Antrojo pasaulinio karo Europos teatras

Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais.

Antrojo pasaulinio karo Europos teatro animacija

Antrojo pasaulinio karo Europos teatras buvo plati karinių veiksmų teritorija Europoje nuo Trečiojo Reicho įsiveržimo į Lenkiją 1939 m. rugsėjo 1 d. iki Antrojo pasaulinio karo pabaigos Europoje 1945 m. gegužės 8 d. besąlygiškai kapituliavus Vokietijai. Sąjungininkai kovojo su Ašies valstybėmis trijuose subteatruose: Rytų fronte, Vakarų fronte ir Viduržemio jūros teatre.

Priešistorė

Vokietijai pralaimėjus Pirmąjį pasaulinį karą pagal Versalio sutartį jai buvo nustatytos sankcijos, tarp kurių buvo finansinės reparacijos, teritoriniai praradimai (kai kurie tik laikini), karinių pajėgų apribojimas ir susilpninimas. Vokietija pasaulio akivaizdoje buvo pažeminta ir priversta mokėti milžiniškas karines reparacijas. Daugelis vokiečių pokarinį ekonominį žlugimą ir hiperinfliaciją siejo su šios sutarties sąlygomis. Šis nepasitenkinimas sukėlė politinį nestabilumą, kuris leido Adolfui Hitleriui ir Nacionalsocialistų darbininkų partijai patekti į valdžią, Hitlerį paskiriant Vokietijos kancleriu.

Tuo tarpu Italijoje fašistų partijos lyderis Benito Mussolini 1923 m., po Žygio į Romą ir buvusios vyriausybės nuvertimo, tapo premjerministru. Šiuos lyderius vienijo nacionalizmas. Po Vokietijos pasitraukimo iš Tautų Lygos, Musolinis ir Hitleris pasirašė Plieno paktą, taip suformuodami Romos-Berlyno ašį. Vėliau prie Ašies valstybių prisijungė Japonija. Japonija ir Vokietija 1939 m. pasirašė Antikominterno paktą, nukreiptą prieš Sovietų Sąjungos komunizmo grėsmę. Vėliau prie Ašies prisijungė kelios mažesnės valstybės.

Karo Europoje pradžia

Nacių Vokietija ir Sovietų Sąjunga savo retorikoje viena kitą laikė mirtinais priešais, tačiau po Miuncheno suokalbio, po kurio Čekoslovakija (tuometinė Prancūzijos ir Sovietų Sąjungos sąjungininkė ir vienintelė demokratija Centrinėje Europoje) buvo faktiškai perduota Vokietijai, Sovietų Sąjunga suartėjo su Vokietija ir pasirašė nepuolimo paktą (Molotovo-Ribentropo paktas), kuriame buvo ir slaptoji dalis, pagal kurią šios valstybės pasidalino Lenkiją, Baltijos respublikas ir Suomiją į savo interesų sferas.

Karas Europoje prasidėjo 1939 m. rugsėjo 1 d. ryte, kai naudodama blickrygo taktiką Vokietija užpuolė Lenkiją, kuriai Jungtinė Karalystė ir Prancūzija buvo garantavusi apsaugą ir nepriklausomybę. 1939 m. rugsėjo 3 d. Jungtinė Karalystė ir Prancūzija paskelbė karą Vokietijai, britų pajėgos buvo išsiųstos į Prancūziją, tačiau nei britai, nei prancūzai faktiškai niekuo nepadėjo Lenkijai, o Vokietijos-Prancūzijos pasienis išliko ramus.

Rugsėjo 17 d. Sovietų Sąjunga užpuolė Lenkiją iš rytų, o Lenkijos vyriausybė pasitraukė į Rumuniją. Lenkija galutinai pralaimėjo per penkias savaites, paskutiniams lenkų daliniams pasidavus po Kocko mūšio spalio 5 d. Užbaigęs Lenkijos kampaniją Hitleris pasiūlė Jungtinei Karalystei ir Prancūzijai taiką mainais už Vokietijos dominavimo žemyne pripažinimą. Spalio 12 d. Jungtinė Karalystė oficialiai atsisakė priimti šį pasiūlymą. Lenkija nekapituliavo, jos vyriausybė tremtyje tebevadovavo didelei armijai ir plačiam pasipriešinimo tinklui.

Nepaisant greitos kampanijos rytuose, padėtis Vokietijos-Prancūzijos pasienyje išliko rami. Šis laikotarpis, kurio metu nevyko jokių didesnių susirėmimų truko iki 1940 m. gegužės 10 d. ir yra vadinamas Keistuoju karu.

Karo išplėtimas į šiaurę ir Sovietų Sąjungos agresija prieš Baltijos šalis ir Suomiją

Per šį laikotarpį į konfliktą buvo įtrauktos dar kelios valstybės. Iki 1939 m. rugsėjo 28 d. visos trys Baltijos šalys buvo priverstos į savo teritoriją įsileisti sovietų karines bazes.