Antonello da Messina

Antonelas da Mesina arba tiesiog Mesina (it. Antonello da Messina, tikr. Antonio di Giovanni de Antonio, apie 1425-1430 – 1479 m. vasario 19 (?) d.) – italų XV a. ankstyvojo renesanso dailininkas iš Mesinos, Sicilijos.

Laikoma, kad jis supažindino Italijos dailininkus su aliejinės tapybos technikos plačiomis galimybėmis. Dailininkas garsus grupe portretų, kurių žymiausias pavadinimu „Kondotjero portretas“ (1475, Luvras, Paryžius). Kitu plačiai žinomu jo paveikslu minima „Vienuolė annuciate“.

Biografija

Išliko mažai žinių apie Antonelo gyvenimą. Jo giminė buvo neblogai įsitvirtinusi Sicilijos salos Mesinos miesto vidurinėje klasėje tarp prekiautojų ir amatininkų. Jo senelis Mikelė buvo brigantinos savininkas, tėvas Džovanis buvo mazonus − kažkas tarp meistro akmentašio ir marmuro apdirbėjo. Dailininko motina Garita (ar Margerita) dar buvo gyva, kai Antonelas mirė 1479 m. Dailininkas Antonijus (it. Antonio di Giovanni de Antonio) gimė apie 1425−1430 m. Pravardę Antonello da Mesina gavo vėliau (liet. reikštų Antonijus iš Mesinos). Mesinos miesto meninė aplinka nebuvo palanki vystytis individualiam dailininko talentui. Joje vyravo religinių bendruomenių užsakymai griežtai kanonizuotų ir per amžius nusistovėjusių formų paveikslams. Iš tikro Antonelas yra vienintelis Pietų Italijos dailininkas, kuris reikšmingas viso Italijos renesanso meno vystymosi kontekste. Apie 1450 m. jis minimas dailininko Niccolò Colantonio, kuris buvo paveiktas ankstyvojo Nyderlandų meno, mokiniu Neapolyje, kur galėjo studijuoti Provanso ir Nyderlandų dailininkų darbus ir tikriausiai susipažino su Jano van Eiko aliejine tapyba, kurią perėmė ir pradėjo naudoti kaip pirmasis reikšmingas italų tapytojas.

Prieš 1457 m., kai dokumentuotas pirmasis užsakymas, Antonelas grįžo į gimtąją Mesiną, kur įkūrė savas sėkmingas Pietų Italijoje dirbtuves. Jose darbavosi jo brolis ir pusbrolis, bei vėliau sūnus. Nei vienas to laikotarpio dokumentuotas Antonelos darbas nėra išlikęs. Iš kelių jam priskiriamų paveikslų jų chronologiją galima tik spėti. Juose ryški ankstyvojo Nyderlandų meno įtaka. Vienas tokių darbų − „Sibiu krucifiksas“. Apie 1460-65 m. Antonelas nutapė jauno vyro portretą (dabar Valstybiniame Malaspinos muziejuje, Pavija), kuris tapo prototipu grupei žymių Antonelo portretų. Galima spėti, kad apie 1465-1470 m. periodu Antonelas tikriausiai daug keliavo po žemyninę Italiją, jos pietus. Manoma, kad tuo metu Mesina pabuvojo Romoje, kur susipažino su Fra Andželiko ir Piero dela Frančeskos darbais, bei dirbo Redžijo Kalabrijoje. 1473 m. Antonelas sukūrė Šv. Grigaliaus poliptiką Mesinoje (labai pažeistos būklės ir viršutinė vidurinė scena, kurioje buvo vaizduojama tikriausiai pieta, dingusi). Kito poliptiko, datuoto 1473 m. ir atlikto San Giacomo bažnyčiai Kaltadžironėje, fragmentai šiuo metu išsklaidyti po muziejus.

Maždaug tuo metu Antonelo polinkis į Nyderlandų meną dar labiau sustiprėjo, ką rodo paveikslas „Šv. Jeronimas savo studijoje“. Gali būti, kad Antonelas turėjo kažkokių kontaktų su Petrus Christus, kuris keliavo į Italiją ir savo ruožtu buvo paveiktas italų menininkų. Giorgio Vasari versija, kad Antonelas keliavo į Flandriją ir dirbo pas patį Janą van Eiką, laikoma neįtikinama. Visgi Mesinos apylinkėse nebuvo daug rėmėjų ir reikšmingų užsakovų, greičiausiai todėl Antonelas keliavo į Veneciją ir, galima spėti, ten vyko jau būdamas gerai žinomu dailininku. Manoma, kad Antonelas pabuvojo Venecijoje jau 1474 m. (šis apsilankymas nedokumentuotas). Tikrai žinoma, kad dailininkas atvyko į Veneciją 1475 m., tikriausiai prieš tai lankėsi Urbine, Pezare, Riminyje, Feraroje, susipažino tiesiogiai su Piero della Francesca, Giovanni Bellini, Cosimo Tura kūriniais. Greičiausiai tuo metu dar pabuvojo Milane, kur galėjo sutikti flamandų tapytoją Petrus Christus.

Venecijoje Antonelas sukūrė žymiausius savo darbus: „Kondotjero portretą“, „Šv. Sebastijono kančios“, San Cassiano bažnyčios altorių ir vadinamąjį „Antverpeno krucifiksą“. Labai tikėtina, kad jį į Veneciją lydėjo pagalbininkas sūnus Jakobelas. San Cassiano bažnyčios altorius ilgą laiką buvo laikomas pražuvusiu, kai netikėtai trys fragmentai, įskaitant centrinį, vaizduojantį Madoną su Kūdikiu, buvo rasti Habsburgų kolekcijoje Vienoje. Iš spėjamo Šv. Sebastijono triptiko išliko tik centrinė scena, vaizduojanti sušaudytą strėlėmis šventąjį. Venecijos labai trumpo laikotarpio dailininko kūriniai rodo jo visišką persiėmimą italų renesanso dailės dvasia, nors Nyderlandų dailės įtakos bruožai išlaikyti. Antonelo dailė buvo labai aukštai įvertinta Venecijoje, jis atmetė Milano hercogo Galleazzo Maria Sforza kvietimą dirbti Milane dvaro portretistu ir 1476 m. grįžo į Siciliją, kur sukūrė paskutinį šedevrą − „Vienuolė annunciate“. Paskutiniu jo paveikslu, kuris tikriausiai jau baigtas sūnaus, laikoma „Pieta“ (Prado muziejuje Madride). Antonelas mirė 1479 m. vasario mėnesį gimtojoje Mesinoje. Buvo palaidotas Švč. Jėzaus Marijos vienuolyne Mesinoje, tačiau jo kapas pražuvo žemės nuošliaužos metu 1863 m.

Kūryba

Antonelas paliko ryškų pėdsaką Venecijos dailės mokykloje. Taip pat supažindino Šiaurės Italijos dailininkus su aliejinės tapybos technika. Garsiausi Antonelos paveikslai yra vyro portretai, prisodrinti subtiliu psichologiškumu ir menine įtaiga. Vienas šių portretų darė tokį įspūdį, kad buvo pavadintas kondotjero (kondotjerai − žiaurumu garsėję Viduramžių Italijos samdinių kariniai vadai), o viename portretų galima pažinti „Mona Lizos“ šypsenos šešėlį. „Šv. Sebastijono kančių“ ir „Antverpeno krucifikso“ figūros savo realistiškumu pranašavo aukštąjį renesansą. „Vienuolė annuciate“ paveiksle nepaprastai įtaigiai pavaizduotas pertrauktos vienuolės portretas, skaitančios angelo Gerąją naujieną (it. annunciate).

Darbų galerija

„Jauno vyro portretas“ (apie 1465, Valstybinis Malaspinos muziejus, Pavija)
„Jauno vyro portretas“ (apie 1470-74, Filadelfijos meno muziejus, Filadelfija)
„Salvator Mundi“ (kitaip „Pasaulio Išganytojas“, apie 1465–75, Londono nacionalinė galerija)
„Šv. Jeronimas studijoje“ (1465−1475, Londono nacionalinė galerija)
„Jauno vyro portretas“ (apie 1473, Londono nacionalinė galerija)
„Šv. Grigaliaus poliptikas“ (apie 1473, Mesinos regiono muziejus, Mesina)
„Vienuolė annunciate“ (apie 1473, Senoji pinakoteka, Miunchenas)
„Vyro portretas“ (apie 1474–75, Borgezių galerija, Roma)
„Antverpeno krucifiksas“ (1475, Karališkasis menų muziejus, Antverpenas)
San Cassiano altorius (apie 1475-76, Meno istorijos muziejus Vienoje)
„Šv. Sebastijono kančios“ (1475-76, Senųjų meistrų paveikslų galerija Dresdene)
„Vyro portretas“ (1478, Berlyno paveikslų galerija)