Pereiti prie turinio

1938 m. Lenkijos ultimatumas Lietuvai

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Ginčai dėl Lietuvos teritorijos 1939–1940 m. Vilniaus kraštas pažymėtas ruda ir oranžine spalvomis

1938 m. Lenkijos ultimatumas Lietuvai – 1938 m. kovo 17 d. Lenkijos Lietuvai paskelbtas ultimatumas, kuriuo buvo reikalaujama užmegzti diplomatinius santykius ir tokiu būdu de facto pripažinti Vilniaus kraštą Lenkijai. Protestuodama po 1920 m. įvykusios Vilniaus krašto okupacijos Lietuva atsisakė turėti bet kokius diplomatinius santykius su Lenkija.[1] Europoje kylant įtampai prieš Antrąjį pasaulinį karą Lenkija ėmėsi savo šiaurinių sienų apsaugos. Prieš penkias dienas iki ultimatumo paskelbimo įvykęs Anšliusas bei jo tarptautinis pripažinimas paskatino Lenkiją veikti.[1] Ultimatumu iš Lietuvos buvo reikalaujama besąlyginio diplomatinių santykių su Lenkija užmezgimo per 48 valandas.

Lietuva bijodama karo ultimatumą priėmė kovo 19 d. Nors diplomatiniai santykiai buvo užmegzti, Lietuva nesutiko su de jure Vilniaus krašto pripažinimu Lenkijai.[2] Panašų ultimatumą pasinaudodama Sudetų krize Lenkija tų pačių metų rugsėjo 30 d. įteikė Čekoslovakijai reikalaudama Zaolzės dalies. Tiek Lietuvos, tiek Čekoslovakijos atvejais Lenkija pasinaudojo tarptautinių krizių priedanga ginčams dėl sienų spręsti.[3]

Tekstas

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Galutinis ultimatumo tekstas, sudarytas Józef Beck ir per Lenkijos pasiuntinį Taline perduotas Lietuvos pasiuntiniui Broniui Dailidei, atrodė taip:[4]

1. „Kovo 14 d. Lietuvos vyriausybės pasiūlymas negali būti priimtas, nes jis nesuteikia pakankamų sienos apsaugos garantijų atsižvelgiant į neigiamus visų ligšiolinių Lenkijos–Lietuvos derybų rezultatus.“
2. „Dėl šios priežasties Lenkijos vyriausybė vieninteliu susidariusiai situacijai adekvačiu sprendimu mato nedelsiamą normalių diplomatinių santykių sudarymą be jokių ankstesnių sąlygų. Tai yra vienintelis kelias geros valios vyriausybei spręsti kaimyniškus klausimus siekiant išvengti taikai pavojų keliančių įvykių.“
3. „Lenkijos vyriausybė Lietuvos vyriausybei duoda 48 valandas nuo šios notos įteikimo pasiūlymui priimti pareiškiant, kad diplomatinės atstovybės Kaune ir Varšuvoje bus akredituotos ne vėliau kaip šių metų kovo 31 d. Iki tos datos visos techninės bei kito pobūdžio diskusijos tarp Lenkijos ir Lietuvos vyriausybių turės būti tęsiamos nepaprastųjų pasiuntinių ir įgaliotųjų ministrų Taline.
Apsikeitimas pridėtosiomis notomis dėl diplomatinių santykių užmezgimo turi įvykti tarp Lenkijos ir Lietuvos ministrų Taline iki pasibaigiant duotosioms 48 valandoms.“
4. „Dėl aukščiau minėto pasiūlymo turinio ar formos diskutuojama nebus. Tai yra nekeičiamas pasiūlymas.
Neatsakymą ar kokių nors sąlygų kėlimą Lenkijos vyriausybė laikys atmetimu. Neigiamo atsakymo atveju Lenkijos vyriausybė užtikrins teisėtą valstybės interesą atitinkamomis priemonėmis.“

Prie ultimatumo buvo pridėti laukiamo teigiamo atsakymo metmenys. Juose rašoma, jog Lietuva sutinka užmegzti diplomatinius santykius, nusiųsti pasiuntinius į Varšuvą bei garantuoti pakankamas sąlygas Lenkijos pasiuntinybei dirbti Kaune.[4]

Šaltiniai

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
  1. ↑ 1,0 1,1 Skirius, Juozas (2002). „Lietuvos–Lenkijos santykiai 1938–1939 metais“. Gimtoji istorija. Nuo 7 iki 12 klasės. Vilnius: Elektroninės leidybos namai. ISBN 9986-9216-9-4. Suarchyvuotas originalas 2008-03-03. Nuoroda tikrinta 2008-03-02.
  2. ↑ Streit, Clarence K. (1939-03-19). „Pressure on Poles Weakens Demands“. The New York Times: 1.
  3. ↑ Davies, Norman (2005). God's Playground: A History of Poland. Columbia University Press. p. 319. ISBN 978-0-231-12819-3. Nuoroda tikrinta 2010-06-16.
  4. ↑ 4,0 4,1 Vitas, Robert (Winter 1985). „Documents: The Polish Ultimatum to Lithuania – The Despatch of Lithuanian Minister J. Baltrušaitis in Moscow“. Lituanus. 31 (4). ISSN 0024-5089. Suarchyvuotas originalas 2008-05-18. Nuoroda tikrinta 2008-03-02.
Rodomas puslapis "https://lt.wikipedia.org/w/index.php?title=1938_m._Lenkijos_ultimatumas_Lietuvai&oldid=7200161"