Varpininkai

Apie kaimą Vilkaviškio rajone žr. Varpininkai (kaimas).

Atminimo akmuo 2-ajam varpininkų suvažiavimui, vykusiam 1889 m. Baltrušiuose (Šakių raj.)

Varpininkai – lietuvių tautinė organizacija, 1888–1905 m. veikusi Lietuvoje, Mažojoje Lietuvoje ir užsienyje.

Istorija

Organizacijos iniciatoriai buvo 1888 m. Varšuvoje įsteigtos draugijos „Lietuva“ nariai: Vincas Kudirka, J. Gaidys-Gaidamavičius, Jonas Adomaitis – Šernas, Juozas Kaukas, Justinas Staugaitis ir kt. Iš viso draugijoje buvo 22 nariai, tarp jų 12 studentų.^{[reikalingas šaltinis]} Draugijos įstatuose vienas tikslų buvo platinti apšvietą, leidžiant knygas ir laikraščius. Tam tikslui buvo įsteigta Varpininkų leidykla, kuri ėmėsi leisti mėnesinį žurnalą „Varpas“, skirtą daugiausia inteligentams, mėnesinį laikraštį „Ūkininkas“, skirtą valstiečiams ir 1901–1903 m. informacinį, nepolitinį laikraštį „Naujienos“.

Struktūra

Vyriausias varpininkų organas buvo metiniai suvažiavimai. Pirmas toks varšuviečių, maskviečių ir vietinių varpininkų suvažiavimas įvyko Marijampolėje 1888 m. birželio 29 d. Suvažiavimai paprastai tęsdavosi vieną dieną, kokias 5-6 val. ir dalyvaudavo juose nuo 5-6 iki 40-50 žmonių. Suvažiavimai vyko kasmet nuo 1888 m. iki 1905 m., išskyrus 1898 m. Iš viso tokių suvažiavimų yra buvę 18 įvairiose Lietuvos vietose, iš pradžios (iki 1893 m.) Užnemunėje, paskui Mintaujoje, Jono Jablonskio bute, o vėlesniais metais Vilniuje. 1926 m. įvyko jubiliejinis varpininkų suvažiavimas.

Suvažiavime buvo renkamas Vykdomasis komitetas – vyriausias varpininkų vykdomasis organas. Vykdomajam komitetui talkininkavo kontrolės komisijos, pvz., Mintaujos komisija (Jonas Jablonskis, Antanas Krikščiukaitis, Pranas Mašiotas). Be to, esant redaktorium Juozui Bagdonui, Mažojoje Lietuvoje buvo sukurtas vietinis komitetas leidyklos turtui ir kasai prižiūrėti. Tame komitete buvo Juozas Bagdonas, Dovas Zaunius (vyresnysis), Morta Zauniūtė. Komitetas darydavo metines redakcijos pajamų bei išlaidų sąmatas ir apyskaitas.

Varpininkų vadovybės užnugary stovėjo iš pradžių Varšuvos ir Maskvos studentų organizacijos, o vėliau ir visa eilė didesnių ar mažesnių jaunimo kuopelių įvairiuose Lietuvos rajonuose (Atgaja, Lizdas, Atžala, o ypač marijampoliečių Sietynas, kurios greta spaudos platinimo užsiėmė ir švietimu, blaivybės propagavimu, tautosakos rinkimu ir kt. Varpininkus remiančios lietuvių draugijos ėmė steigtis ir už Lietuvos ribų, pavyzdžiui, Mintaujoje. Lietuvoje talkininkavo daugelis drąsių, sumanių knygnešių ir platintojų. Varpininkų organizacija per minėtas draugijas, kuopas, ratelius, knygnešius savo tinklu buvo apėmusi beveik visą Lietuvą.

Nors nuolatinių prenumeratorių būta nedaug, bet žymiai daugiau skaitytojų. Kiekvienas egzempliorius, patekęs į Lietuvą, ėjo iš rankų į rankas. Pasak buvusio „Varpo“ redaktoriaus J. Bagdono, tokių, kurie skaitydavo varpininkų laikraščius buvo apie 7000. Nepaisant finansinių sunkumų, varpininkams pavyko savo laikraščius leisti be pertraukos 17 metų – nuo 1889 m. iki 1906 m. kovo mėn., kai išėjo 1905 m. Varpo Nr. 11-12.

„Varpas“ ir „Ūkininkas“ per visą tą laikotarpį buvo leidžiami reguliariai kas mėnuo, išskyrus 1898 m. ir 1899 m., kada „Varpas“ buvo leidžiamas kas du mėnesius, bet padidintu puslapių skaičiumi.

Sunkumai

Tiesa, ne visados viskas ėjo sklandžiai. Keli paskutinieji XIX a. metai lietuvių inteligentams buvo itin rimtas ir pavojingas laikotarpis: tekdavo ne kartą įtempti visas jėgas, kad atlaikytų savo pozicijas. 1897–1899 Marijampolės žandarų viršininkas Vonsiackis sudarė politinę bylą Užnemunės lietuviams už priklausymą slaptai Sietyno draugijai. Nukentėjo 35 žmonės. Daugelis jų buvo ištremti iki 3 metų Rusijos gilumon. Taip buvo išblaškytas ir varpininkų komitetas, iš kurio Lietuvoje pasiliko tik K. Grinius. 1899 m. lapkričio 16 d. mirė Vincas Kudirka. Tai buvo neapsakomas nuostolis laisvajai spaudai ir visam varpininkų veikimui.

Žymiai praretėjus bendradarbių, platintojų ir rėmėjų eilėms, „Varpas“ ir „Ūkininkas“ pakibo tartum ant siūlo. Laimei, Juozas Bagdonas, caro valdžios įsakymu tremiamas į Viatką, paspruko į Mažąją Lietuvą ir 1899 m. pavasarį ėmėsi tvarkyti „Ūkininką“, o tų pat metų pabaigoje ir „Varpą“. Tačiau ir taip jau maža varpininkų kasa buvo visiškai ištuštėjusi. Spaustuvininkai nenorėjo kredituoti, reikalaudami sumokėti skolas. Nedaug tų skolų būta, nepilnas 1000 markių arba apie 400 rb.

Šį kartą padėtį išgelbėjo jaunas Vilniaus advokatas Jonas Vileišis. Atsilankęs Pilviškiuose pas Kazį Grinių, jis atvežė keletą knygelių, parašytų savo brolio inžinieriaus Petro Vileišio, ir pasiūlė jas išspausdinti „Ūkininke“, o vėliau ir atskirai po kelis tūkstančius egzempliorių. Už tai iš anksto įteikė 100 rb. avanso.^{[reikalingas šaltinis]} Po šių dviejų veikėjų pasitarimo Vilniuje susikūrė gana stipri varpininkų organizacija. Pagerėjo ir spaudos reikalai. „Varpas“ ir „Ūkininkas“ Jono Vileišio remiamas raštais ir pinigais, J. Bagdono redaguojamas, Mortos Zauniūtės administruojamas, ėmė stiprėti ir išsilaikė iki 1906 m., išvaręs gilią vagą tautos atgimimo darbe.

Reikšmė

Didelis varpininkų nuopelnas lietuvių literatūrinei kalbai, kurią, galima sakyti, teko iš naujo sukurti, šalinant iš jos svetimybes, įvedant naujų terminų, normuojant gramatiką. Ypatingai daug šiuo atžvilgiu pasidarbavo artimas V. Kudirkos draugas, vienas aktyviausiųjų laikraščio bendradarbių kalbos klausimais – Jonas Jablonskis. Ir dabartinės lietuvių literatūros ne vieną užuomazgą galima atsekti „Varpe“.

„Varpo“ leidyklos užsienyje gaminami ir slapta į Lietuvą gabenami spaudiniai ypatingai prisidėjo prie lietuviškosios spaudos laisvės grąžinimo, tai paliudijo net patys aukštieji caro pareigūnai. Vilniaus generalgubernatorius Piotras Sviatopolkas - Mirskis savo konfidencialiame rašte caro ministrams konstatavo, kad dabar valdžia neturi jokios galimybės kovoti su gabenamais iš užsienio spaudiniais. Privalome legalizuoti lotyniškai – lietuviškas raides, nes antraip jokia jėga neįstengs sulaikyti vis didesnio platinimosi lietuviškų knygų.

Pagaliau 1904 m. laisvė spausdinti lietuviškomis raidėmis buvo grąžinta. Bet „Varpas“ nepareiškė už tai dėkingumo Rusijos valdžiai, o tik pabrėžė tai kaip laimėtos pergalės faktą, ir kvietė tautiečius tęsti toliau kovą dėl politinės laisvės, nes tik rusų vadžios pašalinimas iš Lietuvos gali atnešti tikrą spaudos ir žodžio laisvę. Spauda yra tik priemonė, per kurią gali reikštis sąmoninga ir organizuota tautinė mintis. (Varpas. 1904 m., Nr.).