Torunės taika (1411)
Kitos reikšmės – Torunės taika (reikšmės).
| Torunės sutartis | |||||||
|---|---|---|---|---|---|---|---|
| Priklauso: Lenkijos-Lietuvos–Vokiečių ordino karas | |||||||
 Torunės taikos sutarties teksto originalas | |||||||
| |||||||
| Susitariančios pusės | |||||||
 Lenkijos karalystė Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė
|
 Vokiečių ordinas
| ||||||
| Pasirašantieji | |||||||
| Jogaila Vytautas
|
Heinrichas fon Plauenas
| ||||||
| Įsipareigojimai | |||||||
| Lenkija paleido visus belaisvius už išpirką | Atsisakė pretenzijų į Žemaitiją iki Jogailos ir Vytauto mirties | ||||||
Torunės taika (1411) arba Pirmoji Torunės taika – taikos sutartis pasirašyta 1411 m. vasario 1 d. tarp Lenkijos-Lietuvos ir Vokiečių ordino. Sutartimi užbaigtas Lenkijos-Lietuvos–Vokiečių ordino karas (1409–1411 m.) (taip pat žr. Žalgirio mūšis).
Vokiečių ordinas atsisakė savo pretenzijų į Žemaitiją iki Lenkijos karaliaus Jogailos ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto mirties (faktiškai visiems laikams).[1] Lenkija atgavo Dobrynės žemę, o Lenkijos sąjungininkė Mazovija – Vkros žemę.
Be to, po Žalgirio mūšio Lenkijos karalius tebeturėjo apie 14 000 ordino kilmingųjų ir jų samdinių belaisvių,[2] už kuriuos reikalauta išpirkos – maždaug 19-38 kg sidabro už kiekvieną riterį.[3] Riteriai turėjo atiduoti ginklus lenkams ir pažadėti, kad niekada nebepakels ginklo prieš Lenkijos karūną. Taikos sutartyje nustatyta, kad Lenkijos karalius paleis visus belaisvius už maždaug 20 tonų sidabro.[4]
Pinigai turėjo būti išmokėti dalimis per keturis kartus, jei ordinas nesugebėtų išmokėti pinigų laiku, buvo numatyta bauda – 720 000 Prahos grašių.[5] Pirmas dvi dalis Vokiečių ordinas sumokėjo išleisdamas visas savo sidabro atsargas ir paėmęs paskolų iš užsienio.
Šios išmokos visiškai ištuštino ordino iždą ir tam, kad galėtų sumokėti likusias dalis, magistras Heinrichas fon Plauenas įvedė naujus mokesčius, be to, visas auksas ir sidabras iš bažnyčių ir pilių buvo konfiskuotas ir išvežtas į Marienburgą naujų monetų kalimui. Papildomai magistras skolinosi pinigų iš Prancūzijos ir Anglijos karalių, Paryžiaus pirklių, Londono mero, Rygos, Gento, Hamburgo, Brėmeno, Amsterdamo, Antverpeno ir Leideno miestų. Nors taikos sąlygos ordinui nebuvo sunkios ir lenkai bei lietuviai pareikalavo tik nedidelės ordino valdomų žemių dalies, ordino iždas buvo visiškai sužlugdytas ir nebeatsigavo.[6][7]
Išnašos
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ Turnbull 2003, p. 78
- ↑ Turnbull 2003, p. 68
- ↑ Pelech 1987, pp. 105–107
- ↑ Urban 2003, p. 175
- ↑ Christiansen 1997, p. 228
- ↑ Stone 2001, p. 17
- ↑ Christiansen 1997, p. 230
Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- Christiansen, Eric (1997), The Northern Crusades (2nd ed.), Penguin Books, ISBN 0-14-026653-4
- Davies, Norman (2005), God's Playground. A History of Poland. The Origins to 1795, I (Revised ed.), Oxford University Press, ISBN 978-0-19-925339-5
- Ivinskis, Zenonas (1978), Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties, Roma: Lietuvių katalikų mokslo akademija
- Pelech, Markian (1987), "W sprawie okupu za jeńców krzyżackich z Wielkiej Wojny (1409–1411)" (in pl), Zapiski Historyczne 2(52) Archyvuota kopija 2011-09-28 iš Wayback Machine projekto.
- Stone, Daniel (2001), The Polish-Lithuanian state, 1386–1795, University of Washington Press, ISBN 978-0-295-98093-5
- Turnbull, Stephen (2003), Tannenberg 1410: Disaster for the Teutonic Knights, Campaign Series, 122, London: Osprey Publishing, ISBN 978-1-84176-561-7
- Urban, William (2003), Tannenberg and After: Lithuania, Poland and the Teutonic Order in Search of Immortality (Revised ed.), Chicago: Lithuanian Research and Studies Center, ISBN 0-929700-25-2