Pereiti prie turinio

Sankhja

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Hinduizmas

Sankhja (Samkhja) (skr. सांख्य = IAST: Sāṃkhya) – Indijos filosofijos mokykla, viena iš šešių astikos ir hinduizmo filosofijos mokyklų. Ji laikoma seniausia ortodoksine filosofijos sistema Indijoje ir buvo populiariausia sistema iki maždaug X a. Samkhjos mokyklos pradininku tradiciškai laikomas išminčius Kapila, tačiau tą patvirtinančių įrodymų nėra. Seniausias išlikęs Samkhjos tekstas yra Samkhya Karika. Jos autorius – Išvara Krišna (IV a.)

Sankhjos filosofija teigia, kad visata susideda iš dviejų amžinų esamybių: Purušos (dvasia) ir Prakritės (gamta). Tai dualistinė ateistinė filosofija, matanti visatą kaip besirutuliojantį skirtingų dvejybių mišinį (šviesus/tamsus, vyras/moteris ir t. t.). Istoriškai Samkhjos mokykla buvo gretinama su Jogos filosofijos mokykla ir laikoma jos teoriniu pagrindu[1]. Samkhjos filosofijoje nėra vietos Išvarai (Dievui) – kadangi jo egzistavimo neįmanoma įrodyti, negalima manyti, kad jis egzistuoja.[2] Todėl šis dualizmas labai skiriasi nuo vakarietiško dualizmo ir čia būtų laikomas kaip tam tikra monizmo forma.

Pažinimo būdai

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pasak šios filosofijos mokyklos, egzistuoja trys pramanos (būdai siekti tikrų žinių):

  • Pratiakša (tiesioginis pažinimas pojūčių pagalba)
  • Anumana (loginės išvados)
  • Sabda (žodiniai liudijimai)

Taip pat, pasak jos, egzistuoja dvi pažinimo rūšys:

  • Nirvikalpa – pažinimas be supratimo; tiesiog išoriškas suvokimas, kad objektas egzistuoja ir tiek. Pavyzdžiui, kūdikio supratimas apie aplinką.
  • Savikalpa – pažinimas su supratimu apie objekto savybes.

Sankhjos metafizika

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Metafiziškai, Sankhja paremia radikalų dualizmą tarp dvasios/sąmonės (Puruša) ir medžiagos (Prakriti). Visi fiziniai reiškiniai kyla iš evoliucionuojančios Prakriti, pirminės medžiagos iš kurios tie kūnai gimsta. Kiekviena juslinė būtybė yra Puruša, neribota, neišsenkanti energija.

Priklausomybė iškyla, kai Puruša susiklaidina savo tapatybėje ir atpažįsta save kaip fizinį kūną. Dvasia išlaisvinama tik tada, kai suprantama, kad ji yra atskira nuo fizinio kūno.

Vėliau, kai Sankhjos mokymai pradėjo maišytis su joga bei pasupatos ir bhagavatos filosofijos mokyklomis, joje atsirado ir Išvara (Dievas kūrėjas). Tokia, jau teistinė Sankhja, aprašoma Bhagavad Gitoje.

Nuorodos ir šaltiniai

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
  1. Joga. Filosofijos atlasas. Vilnius. Alma Littera. 1998. 19 p.
  2. Sāṁkhyapravacana Sūtra I.92