Prancūzijos socialistų partija
Šiam straipsniui ar jo daliai reikia daugiau nuorodų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai įrašydami tinkamas išnašas ar nuorodas į patikimus šaltinius. |
Socialistų partija pranc. Parti socialiste | |
Trumpinys | PS |
---|---|
Pirmasis sekretorius | Olivier Faure |
Pirmininkas NA | Boris Vallaud |
Pirmininkas Senate | Patrick Kanner |
Įkūrėjai | François Mitterrand Alain Savary |
Įkurta | 1969–05–4 |
Sudaryta iš | Žr. sąrašą
|
Būstinė | 99 Rue Molière, 94200 Ivry-sur-Seine |
Laikraštis | Le Populaire (1969–1970) |
Jaunimo organizacija | Jaunųjų socialistų judėjimas |
LGBT sparnas | Homosexualités et Socialisme |
Narių skaičius (2023) | 45 000 |
Politinė ideologija | Socialdemokratija proeuropietiškumas |
Politinė pozicija | Centro kairė ir kairė |
Nacionalinė narystė | New Popular Front (2024–dabar) New Ecological and Social People's Union (2022–2024) |
Europos narystė | Europos socialistų partija |
Europos Parlamento grupė | Socialistų ir demokratų pažangusis aljansas |
Tarptautinė narystė | Pažangusis aljansas Socialistų Internacionalas |
Spalvos | Rožinė ir žalia |
Himnas | "Changer la vie" (1977–2010)[1] "Changing Life" "Il faut tourner la page" (2010–) "We must turn the page" |
Nacionalinė Asamblėja | 67 / 577 |
Senatas | 66 / 348 |
Europos parlamentas | 10 / 81 |
Regionų tarybų pirmininkų | 5 / 17 |
Departamentų tarybų pirmininkų | 22 / 95 |
Svetainė | |
www |
Socialistų partija (pranc. Parti socialiste, PS) – pagrindinė Prancūzijos opozicinė partija. Nors istoriškai tai buvo demokratinio socializmo partija ir taip save iki šiol apibrėžia, tačiau daugelis politologų mano, kad šiuo metu ją galima laikyti socialdemokratine partija.
Demokratinio socializmo partija Prancūzijoje egzistavo įvairiais pavadinimais nuo pat 1880 m., tačiau rinkimuose didelio pasisekimo neturėjo.
Istorija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Įkūrimas
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Įkurta 1905 m., susijungus 1903 m. įkurtai Ž. Gedo Prancūzijos socialistų partijai, 1902 m. įkurtai Ž. Miljerano Prancūzų socialistų partijai ir 1890 m. įkurtai alemanistinei Darbininkų socialistų partijai. Iki 1968 m. vadinosi Socialistų internacionalo prancūzų sekcija (SFIO).
1905 m. priimta Bendroji deklaracija skelbė apie būtinybę įvykdyti socialistinę revoliuciją, įvesti proletariato diktatūrą ir įvykdyti socialines reformas. 1905–1914 m. partija, vadovaujama Ž. Gedo ir Ž. Žoreso išaugo nuo 34 600 iki 93 200 narių. Karo metais socialistų lyderiai Ž. Gedas, M. Samba, A. Toma įėjo į „nacionalinės gynybos“ vyriausybę. 1920 m. Turo suvažiavime didesnė kairioji dalis išėjo iš partijos ir įkūrė PKP. 1921–1933 m. socialistai, surinkdami apie 20 % balsų, buvo opozicijoje, keldami savo reikalavimus. Per tą laiką partija išaugo iki 130 000 narių.
Pirmąkart valdžioje
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]1934 m., aktyvėjant fašistams, socialistai ir komunistai pasirašė vieningų veiksmų paktą, prie kurio vėliau prisijungė ir kitos kairiosios organizacijos. 1936 m. buvo priimta Liaudies fronto programa, o rinkimuose gauti 19,35 % balsų leido suformuoti socialisto L. Bliumo vyriausybę, kurią sudarė 11 socialistų ir 9 kairieji radikalai. Buvo padidinti darbininkų atlyginimai, įvesta 40 val. darbo savaitė, dviejų savaičių apmokamos atostogos, profsąjungos įgijo teisę sudaryti kolektyvines sutartis, buvo nacionalizuota karinė pramonė, uždraustos fašistinės organizacijos. Tačiau 1937 m. vyriausybė buvo priversta atsistatydinti, o 1938 m. subyrėjo ir Liaudies frontas. 1940 m. Prancūzijai pralaimėjus hitlerininkams, kai kurie socialistai bendradarbiavo su Peteno vyriausybe, dalis emigravo, o didelė dalis įsijungė į Pasipriešinimą.
Krizė
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]1943 m. SFIO buvo atkurta pogrindyje, 1944–1946 m. jos atstovai dalyvavo koalicinėje vyriausybėje, o 1945 m. rinkimuose gavo 23 % balsų. 1946 m. partija išaugo iki 353 000 narių, buvo priimta nauja „Principų deklaracija“, kurioje numatytas socializmo sukūrimas ir kolektyvinės nuosavybės viršenybė. 1947–1955 m. SFIO dalyvavo koalicinėse vyriausybėse su katalikų partija, o 1955 m. buvo sudaryta socialisto Gi Mole koalicinė vyriausybė. Ji įvykdė keletą socialinių reformų, suteikė nepriklausomybę Marokui ir Tunisui, tačiau pamiršo Alžyrą, netgi išplėtė baudžiamąsias operacijas prieš šios šalies išsivadavimo jėgas. Prancūzija dalyvavo ir agresijoje prieš Egiptą.
Nenuosekli SFIO buvo ir 1958 m. gegužės įvykiuose, atvedusiuose į valdžią generolą de Golį. Didelė dalis socialistų paliko partiją ir įkūrė Autonominę (vėliau – Jungtinę) socialistų partiją. Per 1958–1968 m. SFIO narių sumažėjo iki 80 000, o rinkėjų palaikymas – nuo 15,5 % 1958 m. iki 10,1 % 1968 m. Renovuoti partijos nepavyko ir 1962 m. priėmus „Pagrindų programą“, kurioje atsisakoma pramonės nacionalizavimo, gerbiama privati nuosavybė, o kapitalizmas laikomas jau nebe priešišku socializmui. Nepadėjo ir bandymas 1965 m. suburti kairiąsias jėgas į Kairiųjų demokratinių ir socialistinių jėgų federaciją, vadovaujamą Fransua Mitterano. Po 1968 m. rinkimų šis darinys subyrėjo. 1969 m. socialistų kandidatas į prezidentus G. Defferas gavo tik 5 % balsų.
Atsinaujinimas
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Naujoji PS susikūrė 1969–1971 m. SFIO susijungus su kairiųjų pažiūrų inteligentų politiniais klubais. 1969–1971 m. vyko esminė idėjinė – politinė ir organizacinė visų Prancūzijos kairiųjų partijų pertvarka. Buvo konsoliduotos visos socialistams artimos jėgos: į PS įsijungė Kairiųjų jėgų atnaujinimo klubų sąjunga, Socialistinių grupių sąjunga, Socializmo tyrimų ir propagandos centras, o 1971 m. Epine suvažiavime ir F. Mitterano Respublikos institutų konventas. Vėliau prisijungė ir Mišelio Rokaro vadovaujama Jungtinės socialistų partijos dalis. 1972 m. buvo sudaryta bendros programos sutartis, prie kurios prisidėjo ir kairieji radikalai.
Esminė prancūzų socialistų atlikta pertvarka leido jiems atnaujinti idėjines – politines nuostatas ir pritaikyti veiklą prie naujų sąlygų, susijusių su modernizacija, jos neslėgė senosios tradicijos. 1969 m. „Principų deklaracijoje“ nebenorima modernizuoti kapitalizmo, o siekiama sukurti valstybinės ekonomikos sistemą su pramonės savivalda. 1972 m. programoje „Pakeisti gyvenimą“ kolektyvinė gamybos priemonių nuosavybė laikoma pagrindine socializmo sukūrimo prielaida.
1972–1977 m. PS buvo sudariusi sutartį ir su PKP, netgi sudariusi bendrą vyriausybinę programą, tačiau nesutarė dėl klasių – PS manė, kad darbininkai nebevaidina socializme ankstesnio vaidmens ir reikia orientuotis į kvalifikuotus specialistus. 1973 m. partijoje vėl buvo 200 000 narių, parlamento rinkimuose ji gavo 4,6 mln., 18,8 % balsų. 1978 m. už PS paduota jau 22,6 % balsų. Bendras kairiųjų jėgų prezidentinis kandidatas, 1971 m. išrinktas PS pirmuoju sekretoriumi, Fransua Mitteranas 1974 m. prezidento rinkimuose gavo 49 % balsų.
Partija įsitvirtino savivaldybėse (1977 m. municipaliniuose rinkimuose kairiųjų blokas gavo 51 % vietų, jie ėmė vadovauti 157 miestams, turintiems per 30 000 gyventojų), įmonių tarybose, profsąjungose ir jų centre. Pačioje partijoje veikė 4 idėjinės – teorinės grupuotės, tarpusavio kovą demonstruojančios tik per suvažiavimus. Dešiniesiems vadovavo Mišelis Rokaras, dešiniajam centrui – Pjeras Morua, centristams – F. Mitteranas, kairiesiems – Žanas Polis Ševenmanas. Kiekviena jų rengė savus projektus ir programas, pavyzdžiui, 1980 m. kairiųjų parengtas Socialistinis projektas tapo 1981 m. prezidento rinkimų programa. Joje 1970 m. ekonominė krizė buvo įvardyta kaip visuomenės, pagrįstos pelno siekiu, krizė.
Miteranas
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Iki 1981 m. PS faktiškai atliko masinio nepasitenkinimo akumuliatoriaus vaidmenį ir susikūrė savotišką tikros kairiosios partijos aureolę. 1981 m. gegužės 10 d. prezidento rinkimuose už F. Mitteraną antrame ture jau balsavo 51,7 % rinkėjų, o PS, gavusi 9,4 mln. (37,6 %) balsų parlamento rinkimuose, gavo absoliučią 266 vietų daugumą 491 vietos Nacionaliniame susirinkime.
Tapus valdančiąja partija prasidėjo jos dešinėjimas ir išryškėjo atotrūkis tarp žodžių ir veiksmų. Pjero Morua vyriausybėje be socialistų buvo ir kairieji radikalai, ir demokratai. PS buvo vienitelė Socinterno partija, kuri laikėsi sąjungos su komunistais taktikos. Šią taktiką diktavo šalies situacija. Partijai dešinėjant ir siekiant išplėsti rinkėjų bazę, prisireikė kviestis komunistus į vyriausybę. Vyriausybė išplėtė valstybinį ekonomikos sektorių, nacionalizavusi svarbiausias kompanijas ir bankus, likvidavo karinės teisėsaugos sistemą, demokratizavo žiniasklaidą ir kultūros sferą, pailgino atostogas, padidino dotacijas butų išlaikymui, papildomai apmokestino turtinguosius ir sumažino mokesčius gaunantiems mažas pajamas. siekdama pristabdyti infliaciją ir užsienio prekybos deficitą, P. Morua vyriausybė ėmęsi griežtos ekonomikos politikos – sumažino valstybės išlaikymo išlaidas, įšaldė kai kurias kainas ir atlyginimus. Tai sukėlė komunistų nepasitenkinimą ir vyriausybės krizę.
1984 m. vyriausybę teko performuoti jau be komunistų, jai vadovauti ėmėsi Loranas Fabiusas. Bet, ėmusi reguliuoti darbo laiką ir suteikusi darbdaviams galimybę pertvarkyti gamybos procesą be atitinkamos kompensacijos darbuotojams, ji sukėlė profsąjungų nepasitenkinimą. Užsienio politikos srityje socialdemokratams pavyko pirmą kartą normalizuoti karinius santykius su Vokietija. Tačiau, priešingai daugelio SI partijų nuomonei, ji tęsė branduolinius bandymus Ramiajame vandenyne. 1985 m. F. Mitteranas pateikė projektą „Eurika“, numačiusį plėtoti ne karinius, o mokslinius techninius kosmoso tyrimus. Vis dėlto, 1986 m. rinkimuose PS neteko 6 % balsų (iš viso gavo 8,8 mln. balsų, t. y. 32 proc.) ir dvejus metus buvo opozicijoje. Rinkėjų skaičiaus sumažėjimą lėmė nuvilti rinkėjų lūkesčiai.
Dešiniųjų vyriausybė dar labiau išplėtė „griežtos ekonomijos“ taikymą, netgi pradėjo demontuoti socialinę sistemą. 1988 m. gegužės mėn. F. Mitteranas, gavęs 54 % balsų, antrą kartą buvo perrinktas šalies prezidentu, o netrukus ir PS, gavusi 34,7 % balsų ir 260 vietų parlamente, suformavo M. Rokaro vyriausybę, paskelbusią „nacionalinio konsensuso“ politiką. Nacionalinio susirinkimo pirmininku buvo išrinktas L. Fabiusas. Buvo imtasi plačių reformų, jau per trejus metus leidusių gauti darbo 0,8 mln. žmonių. Prioritetas buvo suteiktas švietimui – per ketverius metus buvo skirta 64,5 mlrd. frankų daugiau. Įvesta 35 val. darbo savaitė, sudarytos sąlygos pradėti darbą jaunimui. Darbo rinką pagyvino ir pradėtas tiesti tunelis į Angliją po Lamanšu. Be to, dvigubai padidintos lėšos gamtosaugai, o Prancūzija aktyviai įsijungė į Rio de Žaneiro procesą.
Už naująją socialistų partiją
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]1994 m. parlamento rinkimuose PS gavo tik 14,6 % balsų. Netrukus susikūrė Benua Hamono ir Barbaros Ramantan vadovaujamas Naujųjų kairiųjų ir Anri Emanueli Naujojo pasaulio klubai, kurių savarankiškumas kasmet didėjo. 1995 m. prezidento rinkimuose susikovė du partijos atskirų sparnų kandidatai – liberalas Anri Emanueli ir kairysis Lionelis Žospenas.
Tik 1997 m. kartu su kitomis kairiosiomis partijomis pavyko suburti daugumą Nacionalinėje asamblėjoje. L. Žospenui buvo pavesta suformuoti vyriausybę. 2000 m. susidarė „Socializmo ir demokratijos“ klubas, vadovaujamas Pjero Moskovici ir Aleno Rišaro. Dėl tokio susiskaldymo ir antrasis L. Žospeno bandymas 2002 m. tapti šalies prezidentu baigėsi nesėkme, nors dauguma rinkėjų iš pradžių būtent jį laikė lyderiu, galinčiu pasipriešinti kraštutinių dešiniųjų Le Peno partijai.
Prasidėjo tolesnis partijos skaldymasis. Jaunimas, siekiantis atkurti pilietinė visuomenę ir nepatenkintas PS militaristine politika, susibūrė į judėjimą „Už naująją socialistų partiją“. Nepatenkintieji, kad PS neranda bendros kalbos su profsąjungomis, pasuko į partiją „Demokratija ir socializmas“.
Partijos struktūra
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]PS turi apie 200 000 narių. Struktūra teritorinė – gamybinė, vietinės organizacijos veikia pagal gyvenamąją vietą komunose (sekcijos) ir kantonuose (federacijos) bei įmonėse ir mokymo įstaigose. Kasmet šaukiamos Nacionalinės konferencijos. Suvažiavimuose renkamas Vadovaujantis komitetas, Vykdomasis biuras ir Sekretoriatas. SI narė nuo 1951.
PS pirmaisiais sekretoriais buvo:
- 1981–1988 m. ir 1995–1997 m. Lionelis Žospenas,
- 1988–1992 m. Pjeras Morua,
- 1994–1995 m. Henri Emmanuelli,
- 1997 m. – 2008 m. Fransua Holandas,
- 2008 m. – 2012 m. Martine Aubry,
- 2012 m. – 2014 m. Harlem Désir,
- nuo 2014 m. Jean-Christophe Cambadélis
Rinkimų rezultatai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Prezidento rinkimai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Rinkimai | Kandidatas | I turas | II turas | ||||
---|---|---|---|---|---|---|---|
Balsai | % | Vieta | Balsai | % | Vieta | ||
1974 | François Mitterrand | 11 044 373 | 43,25 | 1 | 12 971 604 | 49,19 | 2 |
1981 | 7 505 960 | 25,85 | 2 | 15 708 262 | 51,76 | 1 | |
1988 | 10 367 220 | 34,10 | 1 | 16 704 279 | 54,02 | 1 | |
1995 | Lionel Jospin | 7 097 786 | 23,30 | 1 | 14 180 644 | 47,36 | 2 |
2002 | 4 610 113 | 16,18 | 3 | — | |||
2007 | Ségolène Royal | 9 500 112 | 25,87 | 2 | 16 790 440 | 46,94 | 2 |
2012 | François Hollande | 10 272 705 | 28,63 | 1 | 18 000 668 | 51,64 | 1 |
2017 | Benoît Hamon | 2 291 288 | 6,36 | 5 | — | ||
2022 | Anne Hidalgo | 616 478 | 1,75 | 10 | — |
Parlamento rinkimai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Nacionalinė Asamblėja | |||||||||||||||||
---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|
Rinkimai | I turas | II turas | Vietos | +/– | Rezultatas | Pastabos | |||||||||||
Balsai | % | Poz. | Balsai | % | Poz. | ||||||||||||
1973 | 4 559 241 | 19,18 | 3 | 5 564 610 | 23,72 | 2 | 89 / 491 |
32 | Opozicija | Koalicija su MRG | |||||||
1978 | 6 451 151 | 22,58 | 2 | 7 212 916 | 28,31 | 1 | 104 / 491 |
15 | Opozicija | ||||||||
1981 | 9 432 362 | 37,52 | 1 | 9 198 332 | 49,25 | 1 | 269 / 491 |
165 | Vyriausybė | Koalicija su MRG | |||||||
1986 | 8 693 939 | 31,02 | 1 | — | 206 / 573 |
63 | Opozicija | ||||||||||
1988 | 8 493 702 | 34,77 | 1 | 9 198 778 | 45,31 | 1 | 260 / 577 |
54 | Vyriausybė | ||||||||
1993 | 4 415 495 | 17,61 | 3 | 6 143 179 | 31,01 | 1 | 59 / 577 |
201 | Opozicija | ||||||||
1997 | 5 977 045 | 23,49 | 1 | 9 722 022 | 38,20 | 1 | 255 / 577 |
196 | Vyriausybė | ||||||||
2002 | 6 086 599 | 24,11 | 2 | 7 482 169 | 35,26 | 2 | 140 / 577 |
115 | Opozicija | ||||||||
2007 | 6 436 520 | 24,73 | 2 | 8 624 861 | 42,27 | 2 | 186 / 577 |
46 | Opozicija | ||||||||
2012 | 7 618 326 | 29,35 | 1 | 9 420 889 | 40,91 | 1 | 279 / 577 |
93 | Vyriausybė | ||||||||
2017 | 1 685 677 | 7,44 | 5 | 1 032 842 | 5,68 | 4 | 30 / 577 |
249 | Opozicija | ||||||||
2022 | 860 201 | 3,78 | 7 | 1 084 909 | 5,23 | 6 | 28 / 577 |
2 | Opozicija | Koalicija su NUPES | |||||||
2024 | Koalicija su Naujuoju liaudies frontu |
Europos Parlamento rinkimai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Europos Parlamentas | ||||||||||||||||||
---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|
Rinkimai | Balsai | % | Poz. | Vietos | +/– | Pastabos | ||||||||||||
1979 | 4 763 026 | 23,53% | 2 | 20 / 81 |
N/A | Koalicija su MRG | ||||||||||||
1984 | 4 188 875 | 20,76% | 2 | 20 / 81 |
||||||||||||||
1989 | 4 286 354 | 23,61% | 2 | 17 / 87 |
3 | Koalicija su MRG | ||||||||||||
1994 | 2 824 173 | 14,49% | 2 | 18 / 87 |
2 | |||||||||||||
1999 | 3 873 901 | 21,95% | 1 | 18 / 78 |
3 | Koalicija su PRG ir MDC | ||||||||||||
2004 | 4 960 756 | 28,90% | 1 | 31 / 74 |
13 | |||||||||||||
2009 | 2 838 160 | 16,48% | 2 | 17 / 74 |
17 | |||||||||||||
2014 | 2 649 202 | 13,98% | 3 | 12 / 74 |
2 | Koalicija su PRG | ||||||||||||
2019 | 1 403 170 | 6,19% | 6 | 3 / 79 |
9 | Koalicija su PP–PRG–ND | ||||||||||||
2024 | 3 401 076 | 13,8 | 3 | 13 / 81 |
10 | Koalicija su PP |
Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ Priestley, Pascal (11 May 2017). „Vies et morts du Parti socialiste français“. tv5monde.com (prancūzų).