Pietų Afrikos pasienio karas
| Pietų Afrikos pasienio karas | |||||||
|---|---|---|---|---|---|---|---|
 | |||||||
| |||||||
| Konflikto šalys | |||||||
 Pietų Afrikos Respublika[1]
|
 SWAPO MPLA Kuba SWANU Afrikos nacionalinis kongresas Zambija
Parama: | ||||||
| Vadovai ir kariniai vadai | |||||||
Džonas Vorsteris Piteris Vilemas Bota Frederikas Vilemas de Klerkas Žonasas Savimbis Oldenas Robertas |
Samas Nujoma Antonijus Agostinjus Netas Žozė Eduardas dos Santosas Fidelis Kastras
| ||||||
| Pajėgos | |||||||
| 71 000
|
32 000 40 000 50 000
| ||||||
| Nuostoliai | |||||||
| 2 365 – 2 500 mirusiųjų
|
11 335 mirusiųjų 2 016 – 5 000 mirusiųjų
| ||||||
| Žuvę Namibijos civiliai gyventojai: 947 – 1 087 | |||||||
Pietų Afrikos pasienio karas, dar žinomas kaip Namibijos nepriklausomybės karas – karinis konfliktas, vykęs Namibijoje (tuometinėje Pietvakarių Afrikoje), Zambijoje ir Angoloje nuo 1966 m. rugpjūčio 26 d. iki 1990 m. kovo 21 d. Jame kovojo Pietų Afrikos Respublikos gynybos pajėgos ir Pietvakarių Afrikos liaudies frontas (SWAPO). Pietų Afrikos pasienio kare vyko vieni didžiausių mūšių Afrikos žemyne nuo Antrojo pasaulinio karo ir jis buvo glaudžiai susijęs su Angolos pilietiniu karu.
Po kelerius metus trukusio nesėkmingo kreipimosi į Jungtines Tautas ir Tarptautinį Teisingumo Teismą dėl Namibijos nepriklausomybės nuo Pietų Afrikos Respublikos, 1962 m. SWAPO, materialiai padedant Sovietų Sąjungai, Kinijai ir simpatizuojančioms Afrikos valstybėms, tokioms kaip Tanzanija, Gana ir Alžyras, įkūrė Namibijos liaudies išlaisvinimo armiją (PLAN). 1966 m. rugpjūčio mėn. prasidėjo PLAN ir Pietų Afrikos valdžios institucijų kovos. 1975–1988 m. Pietų Afrikos Respublika surengė masinius įprastinius reidus į Angolą ir Zambiją, kad sunaikintų PLAN priešakines operacijų bazes.[2] Ji taip pat dislokavo specializuotus kovos su sukilėliais dalinius, apmokytus vykdyti išorės žvalgybą ir sekti partizanų judėjimą.[3]
Konfliktui įsibėgėjant Pietų Afrikos Respublikos taktika darėsi vis agresyvesnė.[2] Dėl jų įsiveržimų nukentėjo Angolos gyventojai ir kartais buvo padaryta didelė šalutinė žala Angolos ekonomikai gyvybiškai svarbiems ekonominiams objektams.[4] Tariamai siekdama ne tik sustabdyti šiuos reidus, bet ir sužlugdyti stiprėjančią Pietų Afrikos Respublikos armijos ir Nacionalinės sąjungos už visišką Angolos nepriklausomybę (UNITA) sąjungą, Sovietų Sąjunga XX a. aštuntajame dešimtmetyje rėmė Angolos išlaisvinimo liaudies ginkluotąsias pajėgas (FAPLA), skirdama joms didelį karinių patarėjų kontingentą ir iki keturių milijardų dolerių vertės modernias gynybos technologijas.[5] Nuo 1984 m. sovietų vadovaujami reguliarūs Angolos daliniai pakankamai pasitikėjo savimi, kad galėtų pasipriešinti Pietų Afrikos Respublikos armijai.[5] Jų pozicijas taip pat sustiprino tūkstančiai Kubos karių.[5] Karo padėtis tarp Pietų Afrikos Respublikos ir Angolos trumpam baigėsi po trumpalaikių Lusakos susitarimų, bet 1985 m. rugpjūčio mėn. vėl atsinaujino, nes PLAN ir UNITA pasinaudojo paliaubomis ir suintensyvino savo partizaninę veiklą, dėl to atsinaujino FAPLA kovos veiksmai, kurie baigėsi Kuito Kvanavalės mūšiu.[4] Pietų Afrikos pasienio karas praktiškai baigėsi trišaliu susitarimu, kuriam tarpininkavo Jungtinės Valstijos ir kuriuo buvo įsipareigota iš Angolos ir Pietvakarių Afrikos išvesti Kubos ir Pietų Afrikos karinį personalą.[6] 1989 m. balandžio mėn. PLAN pradėjo paskutinę partizaninę kampaniją.[7] Po metų, 1990 m. kovo 21 d., Pietvakarių Afrika gavo oficialią nepriklausomybę kaip Namibijos Respublika.[8]
Nors Pietų Afrikos pasienio karas daugiausia vyko kaimyninėse valstybėse, jis turėjo didžiulį kultūrinį ir politinį poveikį Pietų Afrikos visuomenei.[9] Šalies apartheido vyriausybė dėjo daug pastangų, kad karas būtų pristatytas kaip regioninės sovietų ekspansionizmo[10] sulaikymo programos dalis, ir naudojo jį visuomenės antikomunistinėms nuotaikoms kurstyti.[11] Tai išlieka neatsiejama šiuolaikinės Pietų Afrikos Respublikos literatūros ir ypač afrikanų kalba parašytų kūrinių tema, davusi pradžią unikaliam žanrui, vadinamam grensliteratuur (tiesiogiai išvertus „pasienio literatūra“).[4]
Išnašos
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ Beckett, Ian; Pimlott, John (2011). Counter-insurgency: Lessons from History. Yorkshire: Pen & Sword Books. pp. 204–219. ISBN 978-1848843967.
- ↑ 2,0 2,1 Clayton, Anthony (1999). Frontiersmen: Warfare in Africa since 1950. Philadelphia: UCL Press, Limited. pp. 119–124. ISBN 978-1857285253.
- ↑ Stapleton, Timothy (2013). A Military History of Africa. Santa Barbara: ABC-CLIO. pp. 251–257. ISBN 978-0313395703.
- ↑ 4,0 4,1 4,2 Jacklyn Cock, Laurie Nathan (1989). War and Society: The Militarisation of South Africa. New Africa Books. pp. 124–276. ISBN 978-0-86486-115-3.
- ↑ 5,0 5,1 5,2 Blank, Stephen (1991). Responding to Low-Intensity Conflict Challenges. Montgomery: Air University Press. pp. 223–239. ISBN 978-0160293320.
- ↑ Harris, Geoff (1999). Recovery from Armed Conflict in Developing Countries: An Economic and Political Analysis. Oxfordshire: Routledge Books. pp. 262–264. ISBN 978-0415193795.
- ↑ Hearn, Roger (1999). UN Peacekeeping in Action: The Namibian Experience. Commack, New York: Nova Science Publishers. pp. 89–95. ISBN 978-1-56072-653-1.
- ↑ Hampson, Fen Osler (1996). Nurturing Peace: Why Peace Settlements Succeed Or Fail. Stanford: United States Institute of Peace Press. pp. 53–70. ISBN 978-1878379573.
- ↑ Du Preez, Max (2011). Pale Native: Memories of a Renegade Reporter. Cape Town: Penguin Random House South Africa. pp. 88–90. ISBN 978-1770220607.
- ↑ Mashiri, Mac; Shaw, Timothy (1989). Africa in World Politics: Into the 1990s. Basingstoke: Palgrave-Macmillan. pp. 208–209. ISBN 978-0333429310.
- ↑ Baines, Gary (2014). South Africa's 'Border War': Contested Narratives and Conflicting Memories. London: Bloomsbury Academic. pp. 1–4, 138–140. ISBN 978-1472509710.