Maltos istorija

Maltos istorija prasideda 5200 m. pr. m. e., kai ją apgyvendino atvykėliai iš Sicilijos. Vėliau pasirodė finikiečiai, vadinę Maltą Maleth (Saugus prieglobstis, ir graikai, vadinę salą Μελίτη (Melite), o tai reiškia „saldi kaip medus“ pagal vietinę Maltos bičių rūšį.

Priešistorė

Daugiau informacijos galite rasti straipsnyje Maltos megalito šventyklos.

Malta apgyvendinta 5200 m. pr. m. e. Tai buvo neolito žmonės, tikriausiai iš Sicilijos, kuri yra 100 km į šiaurę. Jie buvo žvejai ir žemdirbiai, kartais vertėsi medžiokle, gyveno urvuose ir atviruose būstuose. Per kelis šimtmečius po atsikraustymo užsimezgė ryšiai su kitomis kultūromis, ką rodo keramikos raštas ir spalva.

Vienas Svarbiausių Maltos laikotarpiu yra šventyklos laikotarpis, prasidėjęs apie 3600 m. pr. m. e. Džgantijos priešistorinė šventykla Gozo mieste yra seniausias laisvai stovintis pastatas pasaulyje. Dauguma šventyklų yra pusapskritimiai penki kambariai, sujungti centre. Manoma, kad jie simbolizuoja Deivės galvą, kojas ir rankas, nes šventyklose daugiausiai randama storos moters, vaisingumo deivės, statulų. Šventyklos laikotarpis truko iki 2500 m. pr. m. e., po to civilizacija, kūrusi monolitus, išnyko. Iki šiol diskutuojama, kas jai atsitiko.

Po Šventyklos laikotarpio prasidėjo Bronzos amžius. Iš to laiko išliko daug gyvenviečių ir dolmenų, į altorius panašių struktūrų iš akmens plokščių. Vienas išlikęs menhiras, naudotas statyti šventyklas, vis dar stovi Kirkope ir yra vienas iš kelių vis dar geros būklės. Vieni iš mįslingiausių to meto objektų yra vadinamosios vežimo vėžės iš Klaphamo sandūros. Tai du greta esantys grioveliai, iškalti oloje, besitęsiantys toli ir dažniausiai tiesiai. Jų paskirtis nežinoma. Viena iš nuomonių teigia, kad kažkokie galvijai tempdavo vežimą, o vėžės saugodavo, kad jis nenuklystų.

Finikiečiai ir graikai

Kažkuriuo metu visą tai sukūrę žmonės išnyko. Finikiečiai iš Tyro kolonizavo salas apie 1000 m. pr. m. e. ir iš čia tyrinėjo jūros kelius ir prekiavo. Jie gyveno Mdinos miesto ir jo priemiesčio Rabato vietoje.

VIII a. pr. m. e. pabaigoje graikai įkūrė Miletės koloniją pagrindinėje saloje.

Kartagina ir Roma

Po to salos atiteko Kartaginai 400 m. pr. m. e. ir Romai 218 m. pr. m. e. Romai valdant salos klestėjo. Daugybę romėniškų pastatų liekanų salose rodo artimus romėnų ir vietinių gyventojų santykius.

Pagal Naująjį Testamentą Šventasis Paulius patyrė laivo sudužimą 60 m. ir buvo išmestas į krantą Melitės saloje, daugelis mano, kad tai yra Malta. Pagal tradiciją tai įvyko Švento Pauliaus įlankoje.

440 m. salą užėmė vandalai, kurie buvo nesenai užkariavę Afrikos provinciją. 533 m. Maltą iš jų atėmė Bizantijos generolas Belisarijus kartu su kitomis jų valdomis. Kartu su Sicilija Bizantija valdė Maltą 340 metų.

Arabų laikotarpis

Maltą užėmus Fatimidams, gyventojai 220 metų jautė arabų įtaką. Be Sikulo arabų kalbos, medvilnės, apelsinų, citrinų, arabai įvedė naujų drėkinimo technologijų. Kai kurios iš jų, pvz.: norija (vandens malūnas), naudojamos iki šiol nepakitusios. Tuo metu Mdina labai pasikeitė.

Normanai ir Sicilijos karalystė

1091 m. Maltos sostinę Mdiną užėmė normanai, anksčiau užkariavę Sicilijos karalystę.

Iš pradžių Sicilijos grafas Rodžeris I įvedė salai mokesčius, bet salų kontrolę paliko arabams. 1127 m. Rodžeris II Sicilietis visai panaikino arabų valdžią, ir įkurdino normanų valdovus. Po kelių metų Malta tapo naujai sukurtos Sicilijos karalystės dalimi. Nuo to laiko Malta nuo arabiškos kultūros persiorientavo į europietišką. Normanų valdymo laikotarpiu, vietinę kalbą, kilusią iš arabų, imta vadinti Maltiečių kalba.

1144 m. Bizantijos imperija bandė atsikovot salas, bet nesėkmingai.

1224 m. iš Maltos ir Sicilijos salų iškeldinti visi musulmonai.

Po Normanų užkariavimo Maltos gyventojų skaičius didėjo dėl migracijos iš šiaurės. 1223 m. į Maltą buvo perkelti visi Italijos Celano miesto vyrai, 1240 m. Maltoje įkurtas siciliečių ir normanų garnizonas.

Aragono karalystė

Nuo 1283 m. iki 1530 m. Malta formaliai priklausė Aragono karalystei. Per tą laiką ji buvo parduota ir pirkta daugybę kartų. Ją valdė Švabijos, Anžu, Aragono, Kastilijos ir Ispanijos valdovai. 1479 m. Aragonas ir Kastilija susijungė ir Malta tapo Ispanijos imperijos dalimi. Salą valdė vietiniai kilmingieji, o jų valdymo organas vadinosi Università.

1372–1450 m. į Maltą kėlėsi Sicilijos kilmingieji. Vienas tyrimas atskleidė, kad „dauguma to meto Maltos vyrų buvo kilę iš Pietų Italijos, įskaitant Siciliją ir žemyninę dalį iki Kalabrijos“.^[1]

Švento Jono riteriai (Maltos ordinas)

Pagrindinis straipsnis – Maltos Ordinas.

1530 m. Šv. Romos imperatorius Karolis V perdavė Maltą jaonitams (Šv. Jono riteriams, arba Maltos Ordinui), kurie 1531 m. ir 1565 m. atlaikė turkų puolimus^[2].

*Jean Parisot de la Valette*, kurio garbei pavadinta 1571 m. įkurta dabartinė Maltos sostinė Valeta.

XVI a. pradžioje Osmanų imperija agresyviai plėtėsi Viduržemio jūros regione. 1522 m. Osmanų imperijos sultonas, Suleimanas Puikusis, išvijo Švento Jono riterius iš Rodo salos Egėjo jūroje, kurioje Šv Jono riteriai buvo įsikūrę nuo 1310 m. Todėl Karolis V, bijodamas, kad gali kristi Roma ir taip žlugti krikščioniška Europa, ordino riteriams atidavė Maltos salos.

Maltos riteriai salas valdė iki 1798 m. Italų kalba buvo paskelbta oficialia. Jie statė bažnyčias ir tvirtoves, puošė salą meno kūriniais. Po 1565 m. laimėto Maltos mūšio, vadovaujant Jean Parisot de la Valette, pradėta statyti dabartinė Maltos sostinė, Valeta. Miestas buvo statomas kaip tvirtovė, baiminantis pakartotinio Osmanų puolimo, 1571 m. tapo sostine ir pavadintas Jean Parisot de la Valette garbei.

Viena pagrindinių Šv. Jono ordino pareigų buvo suteikti medicininę pagalbą piligrimams, keliaujantiems į Šventąją Žemę, tad ir dabar aštuonkampis kryžius naudojamas ambulatorijose ir pirmos pagalbos organizacijose. Mainais už išsaugotas gyvybes, ordinas gavo naujų teritorijų, kurias turėjo ginti. Laikui bėgant ordinas tapo stiprus ir turtingas. Kadangi jų valdos buvo Viduržemio jūroje, jie tapo gerais jūreiviais.

Prancūzų užkariavimas

1798 m. salas užėmė Napoleonas Bonapartas kai jo laivynas sustojo pakeliui į Egiptą. Napoleonas pareikalavo saugaus uosto ir papildyti atsargas. Kai Maltos riteriai atsisakė duoti vandens, prancūzų divizija įsiveržė į Valetą. Didysis magistras Hompešas pasidavė ir Napoleonas pasiliko kelias dienas saloje, per kurias jis sistemingai plėšė kilnojamą Ordino turtą ir įsteigė jam ištikimą administraciją. Tačiau Napoleonas įvedė liberalią teisinę sistemą vietoj archajiškos feodalinės, išlaisvino 2 tūkst. musulmonų vergų laikomų saloje.^[3] Po to jis išplaukė į Egiptą palikęs saloje didelį garnizoną. Kadangi ordino maltiečiai nemėgo, į prancūzus žiūrėjo su optimizmu. Tai truko neilgai, nes po kelių mėnesių jie pradėjo uždarinėti vienuolynus ir konfiskuoti bažnyčios turtus. Maltiečiai sukilo ir generolo Claude-Henri Belgrand de Vaubois pasitraukė į Valetą. Po kelių mėginimų užimti Valetą jie paprašė britų pagalbos. Kontradmirolas seras Horacijus Nelsonas nusprendė imtis visuotinės blokados ir 1800 m. prancūzai pasidavė.

Britų valdymas

1802 m. Amenso sutartis numatė, jog Maltą vėl valdys Švento Jono riteriai, bet ši mintis nepatiko patiems maltiečiams. Jie paprašė britų pasilikti^[4], bet negavo trokštamos savivaldos ir tapo kolonija.

Iš pradžių britai nežinojo ką daryti su Malta, bet laikui bėgant jos svarba didėjo, ypač po Sueco kanalo atidarymo. Sala tapo laivyno ir karine baze, Britų laivyno Viduržemio jūroje būstine.

Maltiečiai dažnai jautė skurdą. Taip buvo, nes salose buvo per daug gyventojų, o jų pajamos priklausė nuo laivyno karinių išlaidų, kurios varijavo priklausomai nuo karo poreikio. 1919 m. Maltoje kilo riaušės dėl išaugusios duonos kainos. Manoma, kad dėl to 1921 m. atsirado Maltos parlamentas, nors dalinai išrinkta įstatymų leidžiamoji taryba veikė nuo 1849 m. Maltos parlamentas buvo dviejų rūmų, su Senatu (panaikintas 1949 m.) ir Įstatymus leidžiančiu susirinkimu. Konstitucija buvo sustabdyta dukart. 1930 m. taip įvyko, nes buvo nuspręsta, kad laisvi rinkimai neįmanomi po konflikto tarp Konstitucinės partijos ir Bažnyčios^[5]. 1934 m. konstitucija sustabdyta, kai vyriausybė skyrė lėšų iš biudžeto mokyti pradinukus italų kalbos. Politinės oganizacijos, kai Nacionalistinė partija, senai veikė, kad išlaikytų Maltoje italų kalbą.

Po Nepriklausomybės

1964 m. rugsėjo 21 d. Malta tapo nepriklausoma valstybe, o 1974 m. gruodžio 13 d. pasiskelbė respublika. Paskutinis gubernatorius-generolas Anthony Mamo tapo pirmuoju prezidentu. Kitą dieną paskelbtas Gieh ir-Repubblika aktas panaikino titulus ir nurodė, kad jie nebebus pripažįstami. 1979 m. balandžio 1 d. paskutiniai britų kariai paliko salą po ekonominio pakto stabilizuoti Maltos ekonomiką. Šis įvykis švenčiamas kaip Laisvės diena (Jum Il-Ħelsien) kovo 31 d. Šventės pradžia yra ceremonija Florianoje netoli Karo paminklo. Tuo metu dažnai vyksta regatos.

1971 m. rinkimuose laimėjo Maltos Darbo partija, vadovaujama Dom Mintoff, surinkusi tik 4 tūkst. daugiau balsų už priešininkus. 1976 m. rinkimus jie laimėjo truputį didesne persvara. 1976–1981 m. buvo Maltai sunkus laikotarpis ir vyriausybė reikalavo susiveržti diržus. Trūko būtinų prekių, vanduo ir elektra buvo atjungiami dvi ar tris dienas per savaitę. Kilo politinė įtampa, per Juodąjį pirmadienį po nepavykusio pasikėsinimo į premjerą, sudegė Maltos Taims pastatai, buvo užpulti opozicijos lyderio namai.

1981 m. Nacionalistų partija surinko daugumą balsų, bet dėl vieno perkeliamo balso sistemos Darbo partija gavo daugumą vietų Parlamente ir Mintoff liko premjeru dar penkeriems metams. Tai sukėlė konstitucinę krizę, per kurią nacionalistų lyderis Eddie Fenech Adami teigė, kad Parlamentas turi atspindėti tautos valią. 1984 m. Mintoff atsistatydino iš premjero posto ir paskyrė Karmenu Mifsud Bonnici įpėdiniu. Adami ir Bonnici po penkerių metų derybų susitarė, kad daugumą balsų laimėjusi partija sudarys vyriausybę nepriklausomai nuo turimų vietų Parlamente. 1987 m. Nacionalistų partija surinko daugumą balsų. Nauja Administracija siekė pagerinti santykius su Vakarų Europa ir JAV.

1990 m. liepos 16 d. Nacionalistų Partija Maltos vardu padavė paraišką stoti į ES. Tačiau 1996 m. rinkimus laimėjusi Darbo partija įšaldė paraišką. 1998 m. į valdžią grįžo Nacionalistų partija ir 1999 m. Helsinkio viršūnių susirinkime Malta tapo šalimi kandidate^[6]. Derybos buvo baigtos 2002 m. ir 2003 m. referendume iš 90.86% balsų 53.65% balsavo „už“. Darbo partija pareiškė, kad nepripažins rinkimų, jei laimės kitų metų rinkimus, bet ji juos pralaimėjo. 2004 m. gegužės 1 d. Malta tapo ES nare. Po to buvo pasirašytas sutarimas ir Darbo partija paskelbė, kad pripažins narystę ES. 2008 m. sausio 1 d. Malta prisijungė prie eurozonos.

Šaltiniai

↑ C. Capelli, N. Redhead, N. Novelletto, L. Terrenato, P. Malaspina, Z. Poulli, G. Lefranc, A. Megarbane, V. Delague, V. Romano, F. Cali, V.F. Pascali, M. Fellous, A.E. Felice, and D.B. Goldstein; "Population Structure in the Mediterranean Basin: A Y Chromosome Perspective, " Archyvuota kopija 2013-08-28 iš Wayback Machine projekto. Annals of Human Genetics, 69, 1–20, 2005.
↑ Lietuvių enciklopedija. Bostonas: 17 tomas, M-Ma, 199 psl.
↑ The Egyptian Campaign of 1798
↑ Malta as british colony Archyvuota kopija 2011-04-23 iš Wayback Machine projekto.
↑ http://www.doi.gov.mt/en/islands/prime_ministers/strickland_gerald.asp Archyvuota kopija 2011-02-21 iš Wayback Machine projekto.
↑ http://www.consilium.europa.eu/uedocs/cms_data/docs/pressdata/en/ec/ACFA4C.htm Archyvuota kopija 2010-01-11 iš Wayback Machine projekto.

v • a • r

Europos šalių istorijos

[1] C. Capelli, N. Redhead, N. Novelletto, L. Terrenato, P. Malaspina, Z. Poulli, G. Lefranc, A. Megarbane, V. Delague, V. Romano, F. Cali, V.F. Pascali, M. Fellous, A.E. Felice, and D.B. Goldstein; "Population Structure in the Mediterranean Basin: A Y Chromosome Perspective, " Archyvuota kopija 2013-08-28 iš Wayback Machine projekto. Annals of Human Genetics, 69, 1–20, 2005.

[2] Lietuvių enciklopedija. Bostonas: 17 tomas, M-Ma, 199 psl.

[3] The Egyptian Campaign of 1798

[4] Malta as british colony Archyvuota kopija 2011-04-23 iš Wayback Machine projekto.

[5] ttp://www.doi.gov.mt/en/islands/prime_ministers/strickland_gerald.asp Archyvuota kopija 2011-02-21 iš Wayback Machine projekto.

[6] ttp://www.consilium.europa.eu/uedocs/cms_data/docs/pressdata/en/ec/ACFA4C.htm Archyvuota kopija 2010-01-11 iš Wayback Machine projekto.

[1]

[2]

[3]

[4]

[5]

[6]