Lietuvos išlaisvinimo komitetas
Šis straipsnis apie organizaciją, siekusią koordinuoti Lietuvos partizanus. Apie organizaciją, siekusią tapti pogrindine Lietuvos vyriausybe, skaitykite straipsnyje Vyriausiasis Lietuvos išlaisvinimo komitetas.
Lietuvos išlaisvinimo komitetas (LIK) – 1945 m. antroje pusėje Lietuvoje veikusi pasipriešinimo TSRS okupacijai organizacija, siekusi apjungti Lietuvos partizanus į vieningą judėjimą, išvaduoti Lietuvą bei atkurti nepriklausomybę.
Istorija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Steigiamasis LIK posėdis įvyko 1945 m. rugsėjo 16 d. Marijampolės valsčiaus Skardupių kaimo klebonijoje. Nustatyta komiteto sudėtis: pirmininkas Liudvikas Butkevičius, pavaduotojai Leonas Taunys-Kovas ir Antanas Ylius, nariai – Vytautas Bacevičius-Vygandas, Jonas Pileckis-Brokas, Vytautas Radzevičius-Vaidila. Nustatyti 6 partizanų apygardų veikimo plotai.
1945 m. spalio 21 d. Skardupiuose įvyko paskutinis LIK posėdis, spalio 22 d. Marijampolėje areštuota 17 LIK ir Tauro apygardos pareigūnų, LIK veikla paralyžiuota. Arešto išvengė J. Pileckis-Brokas, Albinas Ratkelis-Oželis ir majoras Zigmas Drunga-Šernas. L. Taunys-Kovas ir V. Bacevičius-Vygandas 1946 m. liepos 20-22 d. LTSR Karo tribunolo pripažinti kaltais ir nuteisti sušaudyti. Nuosprendis įvykdytas 1946 m. lapkričio 26 d. (arba 28 d.).[1]
Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ Ašmenskas, V. „Atsargos kapitonas Leonas Taunys“. Lietuvos Sparnai. Nuoroda tikrinta 2015-02-07.
|
Šis straipsnis apie istoriją yra nebaigtas. Jūs galite prisidėti prie Vikipedijos papildydami šį straipsnį. |