Lietuvos gyventojų trėmimai (1940–1953)

Tremties ekspozicija parke prie Marijampolės geležinkelio stoties

Lietuvos gyventojų trėmimai – Sovietų Sąjungos aukščiausios vadovybės nutarimais 1940–1953 m. vykdytos masinės okupuotos Lietuvos Respublikos gyventojų deportacijos į atokias Sovietų Sąjungos vietoves, ypač Sibirą. Iš viso yra žinoma apie 35 masinių trėmimų serijas įvykdytas Lietuvoje. Mažiausiai 130 000 žmonių, iš kurių 70% buvo moterys ir vaikai, buvo priverstinai vežami į darbo stovyklas ir specialias gyvenvietes atokiose Sovietų Sąjungos vietose, ypač Irkutsko srityje ir Krasnojarsko krašte. Tarp tremtinių buvo apie 4500 lenkų. Į Gulago darbo stovyklas buvo taip pat buvo ištremti Lietuvos partizanai ir jiems prijaučiantys bei politiniai kaliniai.

Civilių gyventojų trėmimai turėjo kelis tikslus: siekė numalšinti pasipriešinimą sovietizacijai, spartino kolektyvizaciją ir tuo pačių išnaudojo tremtinius kaip neapmokamą darbo jėgą retai apgyvendintose Sovietų Sąjungos vietose. Tremtyje dėl prastų gyvenimo sąlygų mirė apie 28 000 lietuvių tremtinių. Po Stalino mirties 1953 m. tremtiniai buvo palaipsniui paleidžiami. Paskutiniai tremtiniai buvo paleisti tik 1963 m. Apie 60 000 pavyko grįžti į Lietuvą, o 30 000 buvo uždrausta grįžti į tėvynę. Panašūs trėmimai vyko Latvijoje ir Estijoje, tačiau taip pat vyko ir kitų Sovietų Sąjungos tautų trėmimai. Birželio 14-ąją Lietuva mini kasmetinę Gedulo ir vilties dieną ištremtiesiems atminti.

Istorinis kontekstas

1939 m. rugpjūtį nacistinė Vokietija ir Sovietų Sąjunga pasirašė Molotovo-Ribentropo paktą, kuriuo Rytų Europa buvo padalinta į įtakos zonas. Baltijos šalys tapo Sovietų sferos dalimi. 1940 m. birželio 14 d. Lietuva sulaukė sovietų ultimatumo. Netrukus į visas tris Baltijos šalis buvo įvesta sovietų kariuomenė ir šalys buvo okupuotos.

Sovietai perėmė trijų valstybių politinio, ekonominio ir kultūrinio gyvenimo kontrolę. Jie sparčiai įgyvendino sovietizavimo politiką: privačių įmonių nacionalizavimą, žemės reformą ruošiantis kolektyvizacijai, politinių, kultūrinių ir religinių organizacijų slopinimą. Politiniai aktyvistai ir kiti žmonės, paskelbti „liaudies priešais“, buvo suimti ir įkalinti. Su jais, 1941 m. birželį, prasidėjo pirmieji trėmimai. Tolimesnėms represijoms užkirto kelią nacių invazija į Sovietų Sąjungą. Per savaitę Lietuva atsidūrė nacistinės Vokietijos okupacijoje.

Nacistinei Vokietija pralaimint karą, 1944 m. liepą Raudonoji armija perėmė didžiąją dalį Lietuvos teritorijos. Daugelis Lietuvoje buvo pašaukti į kariuomenę (apie 80 000 karių). Vyrai išvengę šaukimo dažnai prisijungė prie Lietuvos partizanų. Ginkluotas pasipriešinimas įkvėpė pilietinį ir politinį nepaklusnumą, į kurį sovietai atsakė persekiojimais: egzekucijomis, areštais, trėmimais ir kitomis represijomis.

Trėmimų procedūros

MGB sprendimas pradėti bylą prieš įtariamąjį partizanų rėmimu žmogų

Trėmimams buvo atvežti papildomi kariai, technika ir transporto priemonės. Tačiau patys trėmimai buvo atliekami griežtai paslaptyje. Viešai buvo paskelbtas tik vienintelis Juozo Bartašiūno įsakymas 1946 m. vasario mėnesį. Paprastai ginkluotos kareivių grupės apsupdavo tikslinį namą naktį. Tamsiu paros metu buvo didesnė tikimybė, kad visi bus namuose, o operaciją buvo lengviau nuslėpti, per daug neatkreipiant gyventojų dėmesio. Visiems viduje, įskaitant naujagimius ir pagyvenusius žmones, būdavo įsakyta susipakuoti maistą ir kitus būtiniausius daiktus (tikslus sąrašas, ką reikėtų ar galima pasiimti, skirdavosi ir dažnai priklausė nuo karių atlaidumo). Mėginimo priešintis ar bėgti atveju kariai atidengdavo ugnį arba sumušdavo. Dažnai šeimos būdavo atskiriamos ir pasitaikydavo atvejų, kai tėvai, vaikai ar sutuoktiniai savanoriškai prisistatydavo į traukinių stotį, kad būtų ištremti kartu su savo šeima. Tremiami žmonės dažniausiai būdavo vežami gyvuliniuose vagonuose be jokių papildomų įrengimų. Sąlygos buvo antisanitarinės, keleiviams dažnai trūkdavo maisto ir vandens. Kelionė dažnai trukdavo savaites, jei ne mėnesius. Traukinių operatoriai dažnai pranešdavo apie mirtį, ypač tarp vaikų ir pagyvenusių žmonių, dar nepasiekus kelionės tikslo. Vienu atveju traukinys su tremtiniais nulėkė nuo bėgių, žuvo 19 ir buvo sužeisti 57 žmonės. Nors oficialiose instrukcijose (pavyzdžiui, 1941 m. NKGB generolo Ivano Serovo nurodymuose) dažnai buvo numatytas sąlyginai švelnus elgesys su areštuojamaisiais, praktikoje prieš juos buvo smurtaujama, o jų turtas buvo plėšiamas.

Trėmimai

Pirmieji trėmimai 1941 m.

Gyvuliniai vagonai, kuriuose buvo vežami tremtiniai. Ekspozicija Naujosios Vilnios geležinkelio stotyje

Pirmasis masinis trėmimas sovietinės valdžios buvo kruopščiai suplanuotas. Jau 1940 m. vasaros pabaigoje aukšti sovietų pareigūnai užsiminė apie planuojamus masinius areštus ir trėmimus. Netrukus NKVD pradėjo registruoti ir sekti visus „antisovietinius elementus“, t. y. asmenis, kurie buvo laikomi turintys antisovietines pažiūras vien dėl jų socialinės padėties, politinių pažiūrų, religinių įsitikinimų ir panašių savybių. Konkrečiai, buvo taikomasi į tarpukario Tautininkų sąjungos ir Lietuvos šaulių sąjungos narius, policijos pareigūnus bei įvairių katalikiškų organizacijų narius. Iš viso NKVD skaičiavo, kad reikia nustatyti apie 320 000 asmenų arba apie 15% Lietuvos gyventojų, kurie skaičiuojant kartu su šeimos nariais sudarė apie pusę gyventojų. Siekiant pasiruošti operacijoms, NKVD sudarė sąrašus asmenų, kurie bus ištremti pirmosios bangos metu. Taip pat nustatė jiems inkriminuojamą priežastį, susekė jų šeimos narius ir nustatė jų gyvenamąją vietą. Sąrašas buvo nepastovus ir nuolat keitėsi. Pavyzdžiui, 1941 m. gegužės 13 d. ataskaitoje nurodyta 19 610 asmenų, kurie turėtų būti suimti ir ištremti, ir 2 954 asmenys, kurie buvo jų šeimos nariai. Po mėnesio, skaičiai pasikeitė į 8 598 tremiamus asmenis ir 13 654 tremiamus jų šeimos narius, o tai rodo ištisų sovietams nepalankių šeimų naikinimo politiką.

Pirmoji operacija prasidėjo birželio 13 d., penktadienio naktį. Ją vykdė NKVD ir NKGB kareiviai iš Rusijos, Ukrainos ir Baltarusijos. Ivanas Serovas išleido instrukcijas, kuriose buvo nurodyta, kaip tremtiniai turi būti sulaikomi ir gabenami į traukinius. Instrukcijose pabrėžta, kad trėmimai turi būti vykdomi kuo slapčiau, siekiant, kad būtų kuo mažiau panikos ir pasipriešinimo. Kiekvienai keturių narių vykdomajai grupei buvo nurodyta ištremti dvi šeimas. Pagal oficialius nurodymus kiekviena šeima galėjo pasiimti iki 100 kg maisto, drabužių, batų ir kitų būtiniausių daiktų, tačiau liudininkų duomenimis šių nurodymų dažniausiai buvo nesilaikoma. Dėl to daugelis šeimų buvo nepasiruošusios kelionei ar gyvenimui tremtyje. Pagal oficialius nurodymus, kuriuos pasirašė Mečislovas Gedvilas ir Icikas Meskupas-Adomas, tremtinių paliktas turtas turėjo būti padalintas į asmeninį turtą (drabužiai, patalynė, baldai, indai) ir kitą (nekilnojamasis turtas, prekybinis inventorius, meno dirbiniai, vertybiniai popieriai, gyvuliai, žemės ūkio technika). Asmeninis turtas turėjo būti perduotas tremtinio atstovui, kuris parduotų turtą ir perduotų pinigus savininkams. Kitas turtas turėjo būti konfiskuotas ir parduotas arba panaudotas sovietinės valdžios reikmėms. Šių nurodymų nebuvo laikomasi ir, remiantis žmonių liudijimais, palikto turto grobstymas buvo plačiai paplitęs.

Trėmimai tęsėsi, tačiau birželio 16 d. suskaičiuota, kad dar buvo neištremti 1400 asmenys. Sovietų pareigūnai, norėdami įvykdyti savo kvotas, birželio 16–18 dienomis skubiai suėmė 2000 asmenų. Naujojoje Vilnioje buvo sutelkti ešelonai su tremtiniais, kur vyrai (įvairia dingstimi, pvz. neva reikia papildomos dokumentų patikros, apklausos ar kt.) buvo atskirti nuo šeimų ir suvaryti į traukinius. Iš viso buvo 17 traukinių; jie išvyko birželio 19 d. ir pasiekė kelionės tikslą birželio 30 – liepos 9 dienomis. Birželio 19 d. parengtoje oficialioje NKVD ataskaitoje buvo suskaičiuoti 17 485 ištremti asmenys, tačiau ši statistika buvo neišsami, o dokumentai nepilni. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras yra atsekęs ir publikavęs 16 246 tremtinių likimus.

Pirmos pokario tremtys

Lietuvių tremtinių grupė, Irkutsko sritis, 1956 m.

1944 m. nacistinės Vokietijos kariuomenė traukėsi palei visą Rytų frontą, o sovietų pajėgos Lietuvos teritoriją pasiekė 1944 m. viduryje. 1944 m. spalį sovietų pareigūnai, tarp jų ir Sergejus Kruglovas, organizavęs čečėnų ir ingušų trėmimus, jau siūlė tremti neva „banditų“ šeimas t. y. vyrų, vengusių šaukimo į Raudonąją armiją ir prisijungusių prie Lietuvos partizanų. Tačiau karo metu tokios priemonės nebuvo praktiškos. Vietoje to buvo ruošiamasi ištremti visus Lietuvos vokiečius, jų šeimas ir tolimesnius jų gimines. Ešelonas su 1000 tremtinių iš Kauno išvyko gegužės 3 d., o į paskirties vietą atvyko tik birželį. Šie tremtiniai buvo išnaudojami kaip neapmokamą darbo jėga medvilnės plantacijoms Vachšo upės slėnyje. Dėl ypač prastų gyvenimo sąlygų per pirmuosius dvejus metus mirė apie 580 tremtinių iš šios grupės.

Pasibaigus Antrajam pasauliniam karui, Sovietų Sąjungos komunistų partijos centro komiteto Lietuvos reikalų biuro pirmininkas Michailas Suslovas patvirtino sprendimą ištremti 50–60 šeimų iš kiekvienos apskrities. Lavrentijus Berija paruošė planą ir į pagalbą atsiuntė Bogdan Kobulov ir Arkady Apollonov. Buvo taikomasi į lietuvių partizanų šeimas, represijas derinant su „legalizacijos“ pasiūlymu: jei partizanai pasiduos, jų šeimos nenukentės. Tačiau tokie pažadai nebuvo ištesėti, o partizanų kurie "legalizavosi" sąrašai buvo naudojami kaip pagrindas tremtinių sąrašams. Per pusantro mėnesio buvo ištremta per 6000 asmenų. Daugumos šeimų turtas jau buvo konfiskuotas, todėl oficialūs sovietų nurodymai, kad šeima gali pasiimti iki 1500 kg turto dažniausiai buvo beprasmiai. Be NKVD kareivių, pagalbinėms pareigoms buvo naudojami naikintojų batalionai.

Nuo 1946 m. iki 1948 m. pradžios civilių trėmimai buvo palyginti nedideli. Pagrindinis represijų būdas buvo individualūs „liaudies priešų“ areštai ir vėlesni masiniai tokių kalinių trėmimai. Šie trėmimai buvo nukreipti prieš Lietuvos partizanus bei jų rėmėjus, o taip pat ir buožes bei buržuaziją.

Operacijos Vesna ir Priboi

Sovietų MGB patvirtinta pasiruošimo trėmimų operacijai schema

Tremtiniai lageryje Irkutsko srityje, 1955 m. Dešinėje: partizanų ryšininkė Albina Norkutė-Kairienė.

Didžiausios trėmimų bangos įvykdytos 1948 m. gegužę, kai Operacijos Vesna metu iš Lietuvos buvo ištremta 40 000–50 000 asmenų, ir 1949 m. kovą, kai Operacijos Priboi metu buvo ištremta 28 656 asmenų. Trėmimus įsakė Sovietų Sąjungos Ministrų Taryba. Operacija Priboi tuo pačiu metu buvo vykdoma okupuotoje Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje. Operacija Vesna palietė tik Lietuvą, nes, manoma, pasipriešinimas sovietiniam režimui Lietuvoje buvo stipriausias. Oficialiai ši nauja politinių represijų banga ir toliau buvo nukreipta prieš partizanų šeimas ir jų rėmėjus. Tačiau taip pat buvo siekiama palaužti pasipriešinimą kolektyvizacijai, kuri reikalavo, kad valstiečiai į kolūkį atiduotų savo žemę, gyvulius ir žemės ūkio techniką. Tuomet ūkininkai dirbtų kolūkyje ir jiems būtų mokama dalis ūkio produkcijos bei pelno pagal darbo dienų skaičių. Tačiau savo noru į kolūkius stojo labai nedaug ūkininkų, nes tai reiškė privačios nuosavybės perdavimą okupacinei valdžiai ir įsijungimą į sistemą, kuri dažnai buvo lyginama su baudžiava.

Daugelis gyventojų bandė slėptis, kadangi nemaža dalis visuomenės jau buvo ankstesnių trėmimų liudininkais ir suprasdavo kada rengiamasi areštams (pvz., atvyksta nauji kareiviai ir transporto priemonės). Lietuvoje, remiantis oficialiais sovietiniais dokumentais, apie 13 700 išvengė nelaisvės. Todėl 1949 m. balandžio mėn. valdžia surengė papildomą trėmimą. Buvo parengtas apie 3000 asmenų sąrašas. Jie buvo įvertinti kaip ypač pavojingi, traktuojami kaip kaliniai ir išsiųsti į aukso kasyklas Bodaibe, Irkutsko srityje.

Operacija Osen ir paskutiniai trėmimai

Atrodė, kad 1947–1948 m. trėmimai pasiekė savo tikslus: 1949 m. spartėjo kolektyvizacija, o ginkluotas pasipriešinimas silpo. Tačiau kolektyvizacijos tempai Lietuvoje vis dar nebuvo tokie greiti kaip Latvijoje ar Estijoje, kur iki 1949 m. pabaigos buvo kolektyvizuoti atitinkamai 93% ir 80% ūkių. Todėl 1951 m. spalį įvyko dar vienas plataus masto trėmimas – Operacija Osen. Šie trėmimai buvo konkrečiai skirti buožėms ir tiems, kurie nestojo į kolūkius.

Gyvenimas tremtyje

Gyvenimo sąlygos

Gyvenimo sąlygos buvo įvairios ir labai priklausė nuo tremties geografinės vietos, vietinės infrastruktūros ir sąlygų bei tremtinių atliekamų darbų pobūdžio. Net oficialiose ataskaitose buvo pripažinta, kad trūko tinkamo būsto; pavyzdžiui, ataskaitoje iš Igarkos buvo aprašyti barakai su nesandariais stogais, be langų, lovų ir patalynės. Didžioji dalis lietuvių tremtinių buvo įdarbinti miško darbų ir medienos pramonėje. Tremtiniai negalėjo išvykti iš savo gyvenvietės ar pakeisti darbo; jų tremtys neturėjo nustatytos formalios pabaigos datos ir buvo skirtos visam gyvenimui. Tie, kurie bandė pabėgti arba „vengė dirbti“, buvo išsiųsti į kalinių stovyklas. 1945–1948 m. bandė pabėgti 1722 lietuviai; iki 1949 m. buvo sugauta 1070. 1948 m. Sovietų Sąjungos Aukščiausioji Taryba priėmė griežtesnes bausmes: pabėgusiems buvo skiriama 20 metų, o bėgliams padedantiems – 5 metai kalėjimo. Vaikai, gimę tremtyje, buvo priskiriami tremtiniams ir su jais buvo elgiamasi taip pat, kaip ir su jų tėvais, išskyrus kai kurias išimtis mišrioms šeimoms.

Dėl prastų gyvenimo sąlygų, sunkaus fizinio darbo, maisto ir medicininės priežiūros trūkumo mirtingumas tremtyje buvo didelis, ypač tarp jaunimo ir pagyvenusių žmonių. Arvydo Anušausko skaičiavimais, 1945–1952 ir 1953–1958 metais mirė atitinkamai apie 16 500 ir 3 500 lietuvių; tačiau šie skaičiai apytiksliai nes MVD ir MGB dokumentai buvo neišsamūs ir su netikslumais. Į šį skaičių neįtraukta 8 000 mirusiųjų, kurie buvo ištremti 1941 m. Taigi bendras lietuvių tremtyje mirčių skaičius gali siekti apie 28 tūkst. Vaikai sudarė apie ketvirtadalį visų aukų.

• 
  Lietuvių tremtinių namai Kolymoje, 1958 m.
• 
  Tremtinių jurtos Sibiro arktiniuose regionuose pavyzdys (Lietuvos etnografijos muziejus).
• 
  Politinė kalinė Onutė Milušauskaitė (suimta 1945 m. kaip Lietuvos partizanų pasiuntinė) prie dukters kapo Ust Omčiuge, 1955 m.
• 
  Lietuviai tremtiniai išgauna dervą, Irkutsko apylinkės, 1956 m.
• 
  Lietuviai tremtiniai stumia rastų vežimą, Inta, 1956 m.

Leidimai grįžti ir sugrįžimai

Po Stalino mirties 1953 m. Chruščiovas pradėjo „atšilimą“ ir destalinizacija, kurios metu buvo laipsniškas tremtinių ir kalinių paleidimas. 1954 m. liepą tremtinių vaikai iki 16 metų buvo išbraukti iš tremtinių sąrašo, o bausmė už pabėgimą sumažinta nuo 20 iki 3 metų kalėjimo. Lietuvių paleidimas vyko lėtai. Kai 1954 m. buvo paskelbta amnestija vyresniems nei 55–60 metų, neįgaliems ar nepagydomai sergantiems žmonėms, speciali nuostata dėl „dėl visuomenės saugumo“ išbraukė lietuvius bei Ukrainos nacionalistų organizacijos narius. Tremtinių bylas pamažu kiekvienu konkrečiu atveju pradėjo peržiūrinėti LSSR Aukščiausioji Taryba. Sovietų aparačikai tremtinius vertino kaip grėsmę, ypač jei jie reikalavo grąžinti tremties metu konfiskuotą turtą. Leidimus grįžti lietuviams patvirtindavo tik ribotomis aplinkybėmis, lėtai, esant įvairaus pobūdžio biurokratinėms kliūtimis.

1956 ir 1957 m. Sovietų Sąjungos Aukščiausioji Taryba pritarė didesnių tremtinių grupių, tarp jų ir lietuvių, paleidimui. Netrukus tremtiniai pradėjo grįžti masiškai, taip sukeldami sunkumų vietos komunistams. Tremtiniai, kurie prašydavo grąžinti konfiskuotą turtą, paprastai buvo laikomi nepatikimais ir reikalaujantys ypatingos priežiūros. Sovietų Lietuvos pareigūnai, tarp jų ir Antanas Sniečkus, parengė vietines administracines priemones, uždraudžiančias tremtinių sugrįžimą, bei kreipėsi į Maskvą, kad ši įgyvendintų tokią politiką. 1958 m. gegužę Sovietų Sąjunga peržiūrėjo savo politiką likusių tremtinių atžvilgiu: visi, nesusiję su Lietuvos partizanais, buvo paleisti, bet be teisės grįžti į Lietuvą. Paskutiniai lietuviai – partizanų giminės ir partizanai – buvo paleisti tik atitinkamai 1960 ir 1963 metais. Dauguma tremtinių, kurie buvo paleisti į laisvę 1958 m. gegužės sprendimu ar vėliau, į Lietuvą negrįžo.

Iš viso į Lietuvą grįžo apie 60 000 tremtinių. Tačiau jie susidūrė su tolesniais sunkumais: jų turtas buvo seniai išgrobstytas ir pasidalintas, jie patyrė diskriminaciją dėl darbo ir socialinių garantijų, jų vaikams buvo uždrausta įgyti aukštąjį išsilavinimą. Buvusiems tremtiniams, rezistentams ir jų vaikams nebuvo leista pilnai integruotis į visuomenę. Tokia politika paskatino žmonių grupės, kuri priešinosi režimui ir tęsė nesmurtinį pasipriešinimą, susikūrimą.

Suvestinė lentelė

1941–1952 m. trėmimų suvestinė

Metai	Data	Ištremtų asmenų skaičius	Tremties vieta
1941	07-14 birželio 14–17 d. (Birželio trėmimai)	17485	Altajaus kraštas, Komija, Tomsko sritis
1945	04-20 balandžio 20 d.–gegužės 3 d. (Lietuvos vokiečiai, su jais susiję asmenys, žmonės, kuriuos SSRS laikė kolaborantais, ir kt.)	1048	Stalinabado apylinkės (Tadžikija)
1945	07-17 liepos 17 d.–rugsėjo 3 d.	6320	Komija, Sverdlovsko sritis, Molotovo sritis
1946	02-18 vasario 18–21 d.	2082	Sverdlovsko sritis
1947	12 lapkričio 23–24 d., gruodžio mėnuo	2782	Tomsko sritis, Tiumenės sritis, Komija
1948	01 sausis–vasaris	1156	Tomsko sritis, Krasnojarsko kraštas
1948	05-22 gegužės 22–27 d. (operacija Vesna)	40002 (per visus 1948 metus – beveik 44 000)	Krasnojarsko kraštas, Irkutsko sritis, Buriatija-Mongolija
1949	03-25 kovo 25–28 d. (operacija Priboi)	29180	Irkutsko sritis, Krasnojarsko kraštas
1949	04-10 balandžio 10–20 d. (operacijos Priboi baigiamasis etapas)	3090	Irkutsko sritis
1949	06-06 birželio 6 d.	500 (apytiksliai)	Irkutsko sritis
1949	07-07 liepos 7 d.	279 (per visus 1949 metus – apie 33 500)	Irkutsko sritis
1950	04-14 balandžio 14 d., rugsėjo 1–2, 19–20 d.	1355	Altajaus kraštas, Chabarovsko kraštas
1951	03-31 kovo 31 d.–balandžio 1 d. (operacija Šiaurė)	433	Irkutsko sritis, Tomsko sritis
1951	09-20 rugsėjo 19–21 d.	3087	Irkutsko sritis
1951	10-02 spalio 2–3 d. (operacija Osen)	16150	Krasnojarsko kraštas, Tomsko sritis
1951	11-30 lapkričio 30 d.	452 (per visus 1951 metus – daugiau nei 21 000)	Altajaus kraštas
1952	01-23 sausio 23 d.	2195	Krasnojarsko kraštas
1952	07-06 liepos 6–7 d.	465	nežinoma
1952	08-05 rugpjūčio 5–6 d.	359 (per visus 1952 metus – beveik 3000)	Krasnojarsko kraštas
Iš viso		132000 (apytiksliai)

Bibliografija

• Anušauskas, Arvydas (1996). Lietuvių tautos sovietinis naikinimas 1940–1958 metais (PDF). Vilnius: Mintis. ISBN 5-417-00713-7. Suarchyvuotas originalas (PDF) 2014-04-21.
• Anušauskas, Arvydas (2002). Deportations of the population in 1944–1953 (PDF). The International Commission for the Evaluation of the Crimes of the Nazi and Soviet Occupation Regimes in Lithuania. Suarchyvuotas originalas (PDF) 2011-07-22.
• Anušauskas, Arvydas; et al., eds. (2005). Lietuva, 1940–1990. Vilnius: Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras. ISBN 9986-757-65-7.
• Bugaĭ, Nikolaĭ Fedorovich (1996). The Deportation of Peoples in the Soviet Union. Nova Publishers. ISBN 9781560723714.
• Fitzpatrick, Sheila (1996). Stalin's peasants: resistance and survival in the Russian village after collectivization. Oxford University Press. ISBN 9780195104592.
• Kasparas, Kęstutis (1998). „Okupantų veiksmai siekiant demoralizuoti ir dezorganizuoti pasipriešinimą 1945 m. vasarą“. Genocidas Ir Resistencija. 3. ISSN 1392-3463.
• Misiunas, Romuald; Taagepera, Rein (1993). The Baltic States: Years of Dependence 1940–1990 (revised leid.). University of California Press. ISBN 0-520-08228-1.
• Pohl, J. Otto (1999). Ethnic cleansing in the USSR, 1937-1949. Contributions to the study of world history. Greenwood Publishing Group. ISBN 9780313309212.
• Tininis, Vytautas (2003). Komunistinio režimo nusikaltimai Lietuvoje 1944-1953 (PDF). 2. Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademija. ISBN 9955-423-18-8. Suarchyvuotas originalas (PDF) 2014-04-21. Nuoroda tikrinta 2014-04-20.
• Vardys, Vytas Stanley; Sedaitis, Judith B. (1997). Lithuania: The Rebel Nation. Westview Series on the Post-Soviet Republics. WestviewPress. ISBN 0-8133-1839-4.
• Stravinskienė, Vitalija (2012). „Lietuvos lenkų trėmimai: 1941–1952 m.“. Istorija. Mokslo darbai. 87. ISSN 2029-7181.