Lietuvių dailės draugija

Mikalojus Konstantinas Čiurlionis. Pasaulio sutvėrimas X, 1906 m. Eksponuotas pirmojoje dailės parodoje

Lietuvių dailės draugija – dailininkų ir kitų kultūros veikėjų organizacija, veikusi 1907–1914 m. Vilniuje ir 1926–1928 m. Kaune. Įsteigta 1907 m. rugsėjo 2 d. Vilniuje P. Rimšos, A. Žmuidzinavičiaus (pirmininkas), A. Jaroševičiaus iniciatyva.

Ištakos

Daugiau informacijos galite rasti straipsnyje Pirmoji lietuvių dailės paroda.

1904 m. vasario 27 d. Krokuvoje dailę studijavę Adomas Varnas, Kazimieras Ulianskis, Adalbertas Staneika, Ignas Šlapelis ir universiteto studentai Juozapas Albinas Herbačiauskas, Sofija Kymantaitė ir kiti įkūrė „Rūtos“ draugiją. Metų pabaigoje į jos veiklą įsitraukė Petras Rimša. Šioje draugijoje ir gimė idėja organizacijos, kuri vienytų įvairiuose Europos meno centruose gyvenančius ir studijuojančius menininkus lietuvius, remtų juos materialiai tiek moksle, tiek kūryboje, rūpintųsi parodų organizavimu ir dailės leidinių spausdinimu. Pirmasis šią idėją viešai išsakė P. Rimša straipsnyje, išspausdintame „Vilniaus žiniose“ 1906 m. kovo 24 d. (nauju stiliumi – balandžio 6 d.). Autorius, rašydamas apie bendrąsias tokios draugijos būtinumo prielaidas, numatė ir konkrečią organizacinę formą – parodą, jos struktūrą (tapyba, skulptūra ir tautodailė) ir vietą („Vilniuje, mūsų sostapilyje“). Kiek vėliau taip pat „Vilniaus žiniose“ šiai minčiai pritarė Antanas Žmuidzinavičius, išryškinęs augančio meninio sąjūdžio reikšmę ir apibūdinęs būsimos parodos tikslą: „duoti gyvenimo pradžią mūsų dailei tarp kitų tautų dailės“, nes „ir pas lietuvius dailė egzistuoja“. Parėmė šią idėją ir dailininkas Antanas Jaroševičius, rašytoja Gabrielė Petkevičaitė-Bitė ir kiti.

Spaudoje išryškėjus teigiamai nuomonei, 1906 m. vasarą į Vilnių iš Paryžiaus lietuvių dailės parodos reikalais atvyko A. Žmuidzinavičius. Jo iniciatyva buvo suburta parodos rengimo grupė. 1906 m. spalio 15 (28) d. „Vilniaus žinių“ redakcijoje įvyko pirmasis jos posėdis, sudarytas komitetas, į kurį įėjo dr. Jonas Basanavičius (išrinktas pirmininku), „Vilniaus žinių“ leidėjas inžinierius Petras Vileišis, gydytojas Antanas Vileišis, advokatas Jonas Vileišis, kunigai Juozapas Kukta ir Vladas Mironas, literatas Kazys Puida ir dailininkas A. Žmuidzinavičius. Komitetas paskelbė „Atsišaukimą į visuomenę“, kuriuo kvietė į būsimą parodą siųsti eksponatus bei remti renginį aukomis. Buvo išsiuntinėti kvietimai lietuvių kilmės dailininkams visais jų žinomais adresais, pranešimai lietuvių draugijoms užsienyje, didžiausių Prancūzijos, Anglijos, JAV, Rusijos ir Lenkijos laikraščių redakcijoms.

Dailininkai netruko atsiliepti, jie siuntė savo kūrinius, o provincijos inteligentai ir dvasininkai rinko parodai skirtus liaudies amatų dirbinius. Su P. Vileišiu susitarus dėl patalpų neseniai pastatytuose rūmuose Antakalnyje (dab. Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas) ir sukaupus pakankamai eksponatų, prasidėjo parodos rengimo darbai. Parodos organizatorims dailininkai M. K. Čiurlioniui, A. Žmuidzinavičiui, P. Rimšai talkino jaunos gydytojos Marija Putvinskaitė ir Sofija Gimbutaitė, literatė Ona Pleirytė-Puidienė. Pirmoji lietuvių dailės paroda atidaryta 1906 m. gruodžio 27 d. (1907 m. sausio 9 d.) ir veikė iki 1907 m. vasario 15 d. (kovo 1 d.). Ji turėjo didelį pasisekimą: ją aplankė per du tūkstančius žiūrovų, ne mažesnis buvo spaudos dėmesys. Parodoje dalyvavo 23 profesionalūs dailininkai, architektai ir 68 kaimo meistrai. Buvo eksponuota 242 aliejumi tapyti kūriniai ir akvarelės, piešiniai, architektūros projektai, skulptūros darbai ir 206 tautodailės dirbiniai.

Draugijos steigimas

Parodos pasisekimas padėjo įgyvendinti jau kelerius metus puoselėtą idėją – įsteigti dailininkus vienijančią draugiją. 1907 m. pavasarį A. Žmuidzinavičius, M. K. Čiurlionis, P. Rimša ir advokatas J. Vileišis parengė būsimos draugijos įstatus. Rugsėjo 2 (15) d. sušauktas steigiamasis draugijos posėdis, kuriame įregistruoti pirmieji 15 narių ir išrinkta valdyba: pirmininku tapo A. Žmuidzinavičius, sekretoriumi – J. Vileišis, iždininke – S. Gimbutaitė, nariais – M. K. Čiurlionis ir P. Rimša. Bendrieji šio susivienijimo tikslai buvo suformuluoti įstatuose :

1. plėtoti ir lavinti lietuvių dailę;
2. vienyti ir artinti visų dailės šakų artistus;
3. teikti medžiagiškąją ir doriškąją pagelbą artistams ir dailininkams, ypač tiems, kurie nori lavinties savo specijališkumuose;
4. lavinti dailės skonį tarp Lietuvos žmonių;
5. rinkti dailės darbus įvairiuose žmonių tvermės apsireiškimuose.

Nariais galėjo būti visi, prijaučiantys draugijos siekiams bei norintys dalyvauti jos veikloje, sumokėję nario mokestį ir pasirengę draugiją remti finansiškai. Ankstyvuoju savo veiklos laikotarpiu Lietuvių dailės draugija vienijo 369 narius. Dauguma jų buvo įvairių profesijų žmonės: mokytojai, teisininkai, gydytojai, dvasininkai, pramonininkai, finansininkai, gyvenę ne tik Lietuvoje, bet ir Lenkijoje, Vokietijoje, Jungtinėse Amerikos Valstijose, Rusijoje, Latvijoje, Estijoje. Pačių dailininkų draugijoje buvo 21. A. Žmuidzinavičius draugijos valdybos pirmininku išbuvo juo per visą draugijos veikimo laikotarpį iki 1915 m. ir 1926–1928 m.

Veikla

Lietuvių dailės draugija surengė 11 apžvalginių dailės parodų Vilniuje, Kaune, Šiauliuose, 1910 m. Rygoje ir dvi M. K. Čiurlionio kūrybos parodas Vilniuje ir Sankt Peterburge, rūpinosi dailės propaganda, rinko liaudies meno eksponatus, surengė konkursų, šelpė dailininkus, išleido knygų (A. Jaroševičiaus „Lietuvių kryžiai“ 1912 m.), kūrinių reprodukcijų, dailėtyros veikalų (V. Bičiūno „Mikalojus Konstantinas Čiurlionis“ 1927 m., A. Rukštelės „Lietuvių tautodailė“ 1929 m.).

1908 m. M. K. Čiurlionio iniciatyva prie Lietuvių dailės draugijos įkurtas muzikos fondas. 1913 m. įkurta Čiurlionio kuopa, kuri rūpinosi dailininko kūrybos išsaugojimu.

Draugijos nariai

Draugijos veikloje be jos organizatorių dalyvavo Tadas Daugirdas, Juozas Gedminas, Petras Kalpokas, Juozapas Kukta, Jonas Mackevičius, Kazys Puida, Justinas Vienožinskis, Kazimieras Ulianskis, Juozas Zikaras.