Kaizerinė Lietuvos okupacija

Kaizerinė Lietuvos okupacija – Pirmojo pasaulinio karo metu (1915–1918 m.) vykusi Lietuvos okupacija.

Istorija

Fronto linijos pokyčiai Lietuvoje 1915–1916 m. (Išspausdinta knygoje R. Schlichting, „Bilder aus Litauen“)

1915 m. liepą Vokietijos kariuomenė užėmė Šiaulius, Panevėžį, vėliau Kauną ir Vilnių ir sudarė Oberostą – karinį administracinį vienetą okupuotoje Rusijos imperijos teritorijoje. Oberosto vadovas – Vokietijos vyriausiasis Rytų fronto vadas. Užimta teritorija buvo suskirstyta į 6 vokiečių karinės valdybos viršininkų valdomas sritis (becirkus):

• Kuršo
• Lietuvos
• Suvalkų
• Vilniaus
• Bialistoko
• Gardino

Vokietijos imperatorius Vilhelmas II Vilniuje 1915 m.

Sritys suskirstytos į apskritis, kurių ribos keliskart keitėsi. Nuo 1916 m. gegužės Suvalkų ir Vilniaus sritys apjungtos, 1917 m. kovo 15 d. ši sritis prijungta prie Lietuvos srities, sudarant Lietuvos karinę valdybą, prie kurios 1918 m. sausį prijungta ir Bialistoko – Gardino sritis.

Trijų kryžių stogastulpis prie Karmėlavos skirtingų tikėjimų aukoms kare atminti, pastatytas 1915 m.

Oberoste nuo 1916 m. birželio teismuose vartojama tik vokiečių kalba, vietos gyventojams drausta dalyvauti administracinių įstaigų darbe, atimtos politinės teisės bei laisvės, suvaržyta teisė į nekilnojamąjį turtą. Valstiečiams nustatytos didelės maisto produktų pristatymo normos, įvestas pagalvės mokestis 15–60 metų gyventojams, žemės mokestis valstiečiams, taip pat degtukų, druskos, sacharino, šunų, tiltų ir kiti mokesčiai – netiesioginiai mokesčiai 4 kartus viršijo tiesioginius. Lietuvos ūkiu buvo remiama Vokietijos ekonomika, išlaikoma Rytų fronto kariuomenė.

Okupacijos metu padaugėjo infekcijų, padidėjo mirtingumas, nemažai vyrų suvaryta į priverčiamųjų darbų batalionus, dalis išvežta į Vokietiją. Masiškai buvo kertami miškai, pramonė dirbo tik vokiečių reikmėms, pradėtas gyventojų vokietinimas. Už pasipriešinimą okupantams ir įsakymų nevykdymą gyventojai buvo baudžiami mirties bausme, kalėjimu, piniginėmis baudomis.

Okupacinės valdžios pabaiga

Vokietijoje, plintant revoliuciniam judėjimui, kaizerinė valdžia pradėjo silpnėti. Vokiečiai inicijavo Lietuvos krašto tarybos (vėliau – Lietuvos tarybos) rinkimus, lietuviai ėmė siekti savivaldos. 1918 m. vasario 16 d. paskelbtas Lietuvos Nepriklausomybės Aktas.

Po Vokietijoje įvykusios Lapkričio revoliucijos ir Vokietijos kapituliavimo, vokiečių kariuomenės daliniai dar kurį laiką liko Lietuvos teritorijoje. Okupacijos tąsa – bermontininkų avantiūra 1919 m. rudenį.