Juozapas Ambraziejus-Ambrozevičius
| Juozapas Ambraziejus-Ambrozevičius | |
|---|---|
| |
| Gimė | 1855 m. vasario 9 d. Vilnius |
| Mirė | 1915 m. birželio 27 d. (60 metų) Vilnius |
| Palaidotas (-a) | Rasų kapinės |
| Veikla | lietuvių visuomenės veikėjas |
| Alma mater | 1880 m. Seinų kunigų seminarija |
Juozapas Ambraziejus-Ambrozevičius (1855 m. vasario 9 d. Vilnius – 1915 m. birželio 27 d. Vilnius, palaidotas Rasų kapinėse) – Romos katalikų kunigas, chorvedys, dainininkas, kompozitorius, poetas, bitininkas, Vilniaus krašto lietuvių visuomenės veikėjas.[1]
Biografija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Marijampolėje baigęs keturias klases, įstojo į Seinų kunigų seminariją, 1880 m. įšventintas kunigu. Gerai mokėjo lenkų kalbą, todėl buvo paskirtas į Lomžos parapiją. Nuo 1892 m. kunigavo Vilniaus vyskupijoje. Vilniuje buvo keliamas iš parapijos į parapiją. Dirbo Vilniaus Visų Šventųjų bažnyčios kamendoriumi, kunigavo Šv. Jono, Šv. Rapolo, Šv. Mikalojaus bažnyčiose, buvo išvykęs į Strūnaičio ir Varnionių parapijas. Kurį laiką gyveno ir Peterburge, kur domėjosi lietuviškos spaudos reikalais.
Subūrė lietuvių inteligentų „Dvylika Vilniaus apaštalų“, kurie rūpinosi, kad Vilniaus bažnyčiose būtų nedraudžiamos lietuviškos pamaldos. Jų rūpesčiu 1901 m. Šv. Mikalojaus bažnyčioje atgimė lietuvių kalba.
Iki 1904 m. vadovavo Lietuvių sambūriui Vilniuje. 1897 m. prie Vilniaus Šv. Rapolo bažnyčios subūrė pirmąjį lietuvišką chorą ir sukūrė jam dainų, surengė koncertų. Chorą mokė prisidengdamas bažnytiniais choralais ir bitininkystės kursais. Turėjo savo pasigamintą smuiką ir su juo mokė choristus – dažniausiai savo paties sukurtas eiles ir melodijas. Tai „Dieve, kaip ilgai Lietuva varguose“, Neverk, Lietuva, tu mano mieliausia„, „Ant Dauguvos skardžių“, „Vai kur eisit, mano mielos mergužėlės“, „Kur upelis teka“, „Močiutė mano“ ir kt. Dainas chorui parinkdavo ir iš V. Kudirkos dainų rinkinio „Kanklės". Pirmasis viešas choro pasirodymas įvyko 1900 m. rudenį Bokšto gatvėje, privačiame bute; dalyvavo dešimt klausytojų. Antrasis choro koncertas, sutraukęs daugiau klausytojų, buvo surengtas 1901 m. kovo 11 d. Trakų gatvėje Nr. 2; programoje – deklamatoriai ir vaidintojai, grojo ir karo orkestras. Trečiasis ir paskutinis choro pasirodymas įvyko Rusijos–Japonijos karo metu (1904–1905 m.) dabartinės Filharmonijos rūmuose.[2]
Iki 1904 m. vadovavo literatūriniam sambūriui Vilniuje. 1905 m. Didžiojo Vilniaus Seimo atstovas. J. Ambraziejaus 1906 m. išleistą knygą Trumpas Rymo katalikų katekizmas, po metų į Draudžiamųjų knygų sąrašą įtraukė popiežius Pijus X. Tai vienintelė į šį sąrašą įtraukta lietuviška knyga.[3]
Kunigas J. Ambraziejus visą gyvenimą domėjosi chorais, buvo draugijos „Vilniaus kanklės“ narys. Redagavo ir išleido mėnesinį žurnalą „Lietuvos bitininkas“ (1905), 1906–1908 m. žurnalo „Šviesa“ redaktorius ir leidėjas.[4]
Už raginimą klausyti tik lietuvių vyskupų buvo atleistas iš kunigo pareigų – vertėsi bitininkyste.
Bibliografija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- Elementorius, 1906;
- Trumpas Rymo katalikų katekizmas, 1906;
- Lenkų – lietuvių – rusų kalbų žodynas, 1907.
Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ Albinas Visockis. Ambraziejus Juozas, Ambrazevičius. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. I (A-Ar). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2001. 427 psl.
- ↑ Boleslovas Zubrickas. Pasaulio lietuvių chorvedžiai: enciklopedinis žinynas. Vilnius, 1999.
- ↑ Algirdas Jurevičius. Pijus X. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XVIII (Perk-Pra). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2010. 221 psl.
- ↑ Žurnalistikos enciklopedija. – Vilnius: Pradai, 1997. – 21 psl.