Juodasis trečiadienis

Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais.

Juodasis trečiadienis – 1992 m. rugsėjo 16 d. įvykusi Britų politikos ir ekonomikos krizė, kai dėl valiutos perpardavinėtojų vykdyto spaudimo konservatorių vyriausybė buvo priversta ištraukti svarą iš valiutų kurso mechanizmo (VKM). Vienas pagrindinių spekuliacinėse operacijose dalyvavusių verslininkų buvo George Soros, kuris per susijusias finansines operacijas uždirbo 1 mlrd. JAV dolerių. 1997 m. Britanijos iždas įvertino juodojo trečiadienio nuostolius 3,4 milijardų svarų.

Pradžia

Kai 1979 m. EPS buvo įkurta, Britanija narystės atsisakė. Sprendimas laikomas labai kontroversišku, kadangi nutarimą priėmęs Finansų ministras Geoffrey Howe, buvo pagarsėjęs, aktyvus proeuropietis. Jo pasekėjas Nigel Lawson taip pat tikėjo fiksuoto valiutos kurso privalumais ir, nors buvo tvirtai neapsisprendęs euroskeptikas, idealiu laikė Vokietijos markės žemos infliacijos ir Bundesbanko geros vadybos pavyzdį.

8-ojo dešimtmečio Britanijoje valstybės iždas nustatydavo svaro kursą kitų valiutų atžvilgiu ir, be atviroje rinkoje vykstančios valiutų prekybos, tai buvo pagrindinė kurso reguliavimo priemonė. Palūkanų normų nustatymas, priklausomai nuo šalies vidinės paklausos ir infliacijos aplinkybių, buvo tik antraeilė priemonė. Palūkanų norma buvo išlaikoma žema santykinai ilgą laiką, tačiau infliacija augo sparčiai.

Problemos prasidėjo kilus nesutarimams tarp Lawson ir Margaret Thatcher ekonomikos patarėjo Alan Walters, teigusio, jog valiutų kurso mechanizmas esantis „žalias“. Dėl šių kaltinimų Lawson atsistatydino iš kanclerio kėdės ir postą užėmė jo protežė John Major, kuris kartu su Douglas Hurd, to meto užsienio reikalų ministru, 1990 m. spaudė Thatcher priimti sprendimą dėl Britanijos narystės VKM, turėjusios neleisti svaro kursui svyruoti, kitų Europos valiutų atžvilgiu, daugiau nei 6 %. Įstojimo pradžioje svaro kursas markės atžvilgiu buvo 2,95. Tai reiškė, jog kraštutiniu atveju kursui būtų leista nukristi iki DM 2,778. Jei ir ši riba būtų netikėtai viršyta, vyriausybė privalėtų imtis priemonių. Britanijos infliacijai tris kartus viršijant Vokietijos ir palūkanų normai esant 15 %, įstojimo į VKM sąlygos buvo labai nenaudingos.

1990 m. pradžioje, po Vokietijos suvienijimo sekė investicijų antplūdis ir dėl to auganti infliacija buvo stabdoma Bundesbanko nustatytomis aukštomis palūkanų normomis. Pastaroji įtempta finansinė situacija buvo jaučiama visose VKM bloko šalyse. Britanija ir Italija buvo ypač sunkioje padėtyje dėl turimo dvigubo deficito. Šių šalių vyriausybės, vardan nacionalinio prestižo klausimų ir tikėjimo mechanizmo doktrina, vedančia link vieningos Europos valiutos, vietinių kursų keisti nenorėjo. Danijos rinkėjams atmetus Mastrichto sutartį, tos Europos valiutos, kurių kursas artėjo prie VKM svyravimo apatinės ribos, tapo valiutos perpardavinėtojų taikiniu.

Valiutos perpardavinėtojų ataka

Prancūzijoje surengto referendumo dėl Mastrichto sutarties išdavoje, buvo surinktas teigiamas balsas ir, rugsėjo pirmosiomis savaitėmis suplanuota, ataka „griebė“ Italijos lirą ir Britanijos svarą. Valiutos perpardavinėtojai skolinosi liras ir svarus ir keitė į Vokietijos markes, tikėdamiesi sėkmingai grąžinsiantys paskolą nuvertėjusia valiuta ir pasipelnysiantys iš skirtumo.

Rugsėjo 16 d. Britanijos vyriausybė, tikėdamasi padidinti svaro perkamumą, paskelbė bazinės palūkanų normos kilimą nuo, ir taip pakankamai aukštų 10 %, iki 12 %. Nežiūrint to, ir pažado tą pačią dieną pakelti palūkanų normą iki 15 %, verslininkai toliau pardavinėjo svarus. Didieji prekiautojai valiuta, tokie, kaip „Goldman Sachs“, žinojo Britanijos vyriausybės taktiką, taip pat, jog tarptautinė valiutų rinka galų gale įveiks bandomą paremti svarą. Dėl pastarųjų operacijų didžioji dalis valstybės pinigų perėjo į individualių prekybininkų ir investicinių bankų rankas.

Tą patį vakarą,19.00 val. kancleris Norman Lamont, paskelbė, jog Britanija atsisako narystės VKM ir palūkanų norma liks 12 %.

Padariniai

Kitos VKM šalys, kaip Italija, kurių valiutos, dienos metu, viršijo svyravimo ribas, grįžo į sistemą, praplėtę svyravimo ribas arba pakeitę valiutų kursus. Tačiau netgi tada, VKM pasirodė esanti pažeidžiama, tad po dešimties mėnesių taisyklės buvo dar labiau atpalaiduotos ir siūlė mechanizmo narėm taikyti kiek įmanoma mažiau monetarinių suvaržymų.

Manoma, jog aukštos palūkanų normos Vokietijoje ir atitinkamai Britanijoje, paveikė Britanijos ekonomiką ir pastaruoju recesijos laikotarpiu daugelis įmonių užsidarė, o nekilnojamo turto rinka sužlugo.

Kelerius metus po juodojo trečiadienio, svaro kaina svyravo gerokai žemiau VKM svyravimo ribos, o 1995 m. pavasarį nukrito iki DM 2.20. Tačiau nuo šio momento svaras pradėjo atgauti vertę ir vienu metu netgi buvo pasiekęs DM 3.20 vertę. Kai kurie analitikai tikina, jog juodasis trečiadienis, ilgalaikėje perspektyvoje, padarė teigiamą įtaką Britanijos ekonomikai, kadangi palūkanų normoms buvo leista natūraliai nusistovėti, o vyriausybė, savo ruožtu, vardan ekonomikos stiprinimo, buvo priversta vykdyti institucinius pokyčius.

Iš tiesų Britanijos ekonomika, po juodojo trečiadienio įvykių, gerokai viršijo eurozonos rodiklius ir, nežiūrint trumpalaikių ekonominių nuostolių, daugelis ekonomistų, apibūdindami minėtąją dieną, naudoja „baltojo trečiadienio“ terminą (pradžioje terminas prisegtas euroskeptikų, patenkintų dėl eurointegracijos pristabdymo). Remiantis EBPO (Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtojimo organizacijos) duomenimis, vidutiniai metiniai augimo tempai tarp 1996 m. ir 2005 m. buvo šie: 2.2 % Prancūzijoje, 1.5 % Italijoje, 1.3 % Vokietijoje, 2 % eurozonoje bedrai ir 2.7 % Britanijoje.