Ispanai
| Ispanai | |
|---|---|
 Ispanai iš Granados
| |
| Gyventojų skaičius | 44 milijonai[1] Ispaniškai kalba 360 milijonų |
| Populiacija šalyse |  Ispanija:41 242 592[2]
|
| Kalba (-os) | ispanų |
| Religijos | katalikybė (daugiausia Romos katalikai) |
| Giminingos etninės grupės | Portugalai, prancūzai ir italai |
Ispanai (isp. Español) – Ispanijos tauta, šnekanti ispanų kalba. Pačioje Ispanijoje dėl sudėtingos istorijos žmonės pripažįsta regioninę tapatybę.
Ispanų kalba atsirado iš viduramžių Kastilijos dialekto. Be jos yra keletas regioninių kalbų. Išskyrus baskų, visos jos yra romanų kalbos. Dėl milžiniškos emigracijos ispanų protėvius turi daugybė žmonių visame pasaulyje, ypač Lotynų Amerikoje.
Istorija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Ankstyvieji žmonės
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Manoma, kad seniausi šiuolaikiniai žmonės į Ispaniją atvyko prieš 40-35 tūkst. metų. Iberai atvyko IV-III tūkst. pr. m. e. ir iš pradžių apsigyveno Viduržemio jūros pakrantėse. Keltai atvyko į Ispaniją Geležies amžiuje. Šiaurės centrinės Ispanijos keltų gentys, kurios maišėsi su iberais, vadinamos keltiberais. Be to tartesiečiai, o vėliau turdetanai apgyvendino pietvakarių Ispaniją ir sukūrė savitą kultūrą, kurią įtakojo finikiečiai. Graikai, finikiečiai ir kartaginiečiai per kelis šimtmečius pakrantėje įkūrė savo kolonijas. Antrasis pūnų karas tarp Kartaginos ir Romos vyko Iberijos pusiasalyje. Romos respublika užkariavo Iberiją II-I a. pr. m. e. ir greitai tas žemes pavertė lotyniškai kalbančiomis provincijomis. Dėl romėnų kolonizacijos visos to regiono kalbos, išskyrus baskų, priklauso romanų kalboms. Viena jų, kastiliečių kalba, tapo regiono lingua franca ir kitose šalyse pradėta vadinti ispanų kalba. Ispanija buvo svarbi Romos imperijos dalis, čia gimė Trajanas, Adrianas, Seneka ir Kvintilianas.
Alanų karalius Respendialas su svebais ir vandalais 409 m. įsiveržė į Ispaniją. Manoma, kad vandalai davė pavadinimą Andalūzijai, kuri anksčiau buvo vadinama Betika. Dalis alanų ir vandalų, bendrai valdomų Geizericho, persikėlė į Šiaurės Afriką išstumti vizigotų, kurie apsistojo Tulūzoje, rėmė romėnų kovą prieš alanus ir vandalus 415-419 m. ir tris šimtmečius valdė Iberiją. Vizigotai buvo romanizuoti Rytų Europoje ir krikščionys, tad jie visiškai integravosi į romėnų-keltų visuomenę. Jie perėmė romėnų teisę ir struktūrą labiau nei bet kuri kita germanų gentis Vakarų Europoje išskyrus ostgotus ir atsisakė arijonizmo. Svebai įsikūrė šiaurės vakarų Ispanijoje, Galesijos provincijoje, ir tarnavo romėnams kaip federatai. Tačiau kai alanai ir vandalai išvyko svebai perėmė aplinkinių sričių valdžią ir įkūrė Svebų karalystę. 456 m. juos sumušė į Ispaniją atvykę vizigotai, o 585 m. jie užkariavo Svebų karalystę, nes ši kurstė maištus vizigotų valdose. Svebai buvo pirmoji germanų gentis atsivertusi į katalikybę 447 m. valdant karaliui Rechiarui.
Viduramžiai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]711 m. į Ispaniją įsiveržė arabų armijos. Šias armijas daugiausiai sudarė berberai, joms vadovavo arabai, o bendrai juos vadino maurais. Jie užkariavo visą Ispaniją išskyrus Astūrijos karalystę šiaurėje. Musulmonų valdoma sritis buvo vadinama Al-Andalusija. Jų valdymo trukmė truko nuo dvidešimt metų šiaurės vakaruose iki 781 metų pietuose. Pirmus tris šimtmečius krikščionys šiaurėje tik gynėsi, bet išnykūs arabų vienybei XI a. prasidėjo Rekonkista, kuri baigėsi 1492 m.
Pirmus du šimtmečius Al-Andalusiją valdė arabų mažuma. Kita mažuma buvo žydai, čia gyvenę nuo romėnų laikų. X a. daug krikščionių priėmė islamą ir amžiaus pabaigoje šie atsivertėliai sudarė daugumą. Tačiau įsibėgėjant rekonkistai vyko atvirkštinis procesas. Galiausiai žydai ir musulmonai atsivertė į krikščionybę arba buvo išvyti 1492 ir 1502 m. Moriskai, kurie buvo prievarta apkrikštyti, bet toliau kalbėjo, rašė ir rengėsi kaip arabai, buvo išvyti 1609-1614 m.
842 m. į pusiasalį atvyko vikingai. 844 m. jie užpuolė Kadisą. Krikščioniškose karalystėse jie susimaišė su ispanais, o Andalusijoje išlaikė savo kultūrą.
Kastilijos ir Aragono karalysčių unija ir Grenados užkariavimas suformavo šiuolaikinę Ispaniją.
Kolonizacija ir emigracija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]XVI a. po Naujojo Pasaulio užkariavimo 240 tūkst. ispanų išvyko į Ameriką. Kitą šimtmetį prie jų prisidėjo 450 tūkst. tėvynainių[6]. Nuo Meksikos ir Peru užkariavimo ten vyko dauguma ispanų XVI a.[7] 1850–1950 m. 3,5 mln. ispanų išvyko į tokias Amerikos šalis kaip Meksika[8], Argentina, Urugvajus, Čilė, Kuba. 94 tūkst. ispanų išvyko į Alžyrą XIX a. pabaigoje, 250 tūkst. ispanų gyveno Maroke XX a. pradžioje.
Po Ispanijos pilietinio karo 500 tūkst. ispanų persikėlė į Prancūziją[9]. 1961–1974 m. apie 100 tūkst. ispanų emigruodavo į kitas Vakarų Europos šalis kas metus[10].
antra eilė: Cervantes· Francisco Goya · Rosalía de Castro· Picasso· Dalí· Sara Montiel
trečia eilė:Plácido Domingo· Julio Iglesias· Antonio Banderas· Penelope Cruz· Cayetano Rivera· Rafael Nadal
Išnašos
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ Spanish residents in the world Archyvuota kopija 2015-09-24 iš Wayback Machine projekto.
- ↑ www.diariocritico.com Spanish population 2010
- ↑ 3,0 3,1 Españoles residentes en el extranjero (CERA) por país
- ↑ Swiss Federal Statistical Office (2009)
- ↑ [1][neveikianti nuoroda] Australian Bureau of Statistics
- ↑ Axtell, James (September/October 1991). „The Columbian Mosaic in Colonial America“. Humanities. 12 (5): 12–18. Suarchyvuotas originalas 2008-05-17. Nuoroda tikrinta 2008-10-08.
{{cite journal}}: Patikrinkite date reikšmes:|date=(pagalba) - ↑ Migration to Latin America Archyvuota kopija 2014-05-20 iš Wayback Machine projekto.
- ↑ Patricia Rivas. „Reconocerán nacionalidad española a descendientes de exiliados :: YVKE Mundial“. Radiomundial.com.ve. Suarchyvuotas originalas 2011-01-05. Nuoroda tikrinta 2010-07-10.
- ↑ Spanish Civil War fighters look back, BBC News, February 23, 2003
- ↑ Spain: Forging an Immigration Policy, Migration Information Source
| ||||||||||||||||||||||||||
