Finikija
|
Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais. |
| Kanaano regionas: Finikija | |
|---|---|
| |
| Šalis | Libanas |
| Tautos | finikiečiai |
| Kalba | finikiečių kalba |
| Valstybės | Arka, Tyras, Sidonas, Biblas ir kt. |
| Vėlesnis pav. | Istorinė Sirija |
| |
Finikija (gr. Φοινίκη = Phoiníkē) – senovės istorinis regionas, buvęs Viduržemio jūros pakrantėje (dabartinio Libano, pietvakarių Sirijos ir šiaurės vakarų Izraelio teritorijoje). Šalies gyventojai finikiečiai sukūrė galingą civilizaciją su išvystytais amatais, jūrų prekyba ir turtinga kultūra. Finikiečiai buvo geri jūreiviai, laivais pasiekdavę Britanijos salas.
Geografija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Finikija buvo laikoma didesnio Kanaano regiono šiaurine dalimi, todėl Amarnos laiškuose vietos gyventojai vadino save tiesiog Kinaani ar Kenaani. Anot graikų, finikiečiai vadino savo regioną chna (gr. χνα). Finikiečiai kalbėjo vakarų semitų kalba, kuri greičiausiai mažai skyrėsi nuo kitų Kanaane naudojamų kalbų.
Regioną sudarė ilgas siauras Viduržemio jūros pakrantės ruožas, iš rytų ribojamas Libano kalnų. Rytuose jis ribojosi su Senovės Sirija, o pietuose – su kitu Kanaano regionu – Galilėja.
Miestai valstybės
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Kaip atskiras Kanaano regionas Finikija susiformavo II tūkst. pr. m. e. pabaigoje, kuomet sustiprėjo prekybiniai miestai valstybės. Per visą savo istoriją regionas buvo politiškai suskaidytas į daugybę smulkių prekybinių miestų valstybių, kurios dalijosi pakrantę atkarpomis. Svarbiausi finikiečių miestai-valstybės buvo:
- Arvadas (Ajnuku)
- Beirutas (Beruta)
- Aka (Akra)
- Tyras (Cor)
- Sidonas (Sydun)
- Biblas (Gebal)
- Safita
- Tripolis (Ahtar)
Nuo IX a. pr. m. e. Finikijos miestai aktyviai steigė kolonijas Viduržemio jūros pakrantėje – Mažojoje Azijoje, Ispanijoje ir Šiaurės Afrikoje. Didžiausia kolonija, kuri tapo nepriklausoma, buvo Kartagina (dabartinis Tunisas).
Kultūros pasiekimai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Finikiečių abėcėlė (manoma, kad finikiečiai abėcėlinį raštą ėmė naudoti 1 000 m. pr. m. e.) faktiškai yra visų šiuolaikinių abėcėlių protėvis. Per jų jūrinę prekybą, finikiečiai paskleidė abėcėlę į Šiaurės Afriką ir Europą, kur ji buvo priimta graikų. Graikai pakeitė keletą raidžių ir pridėjo balses, kurių nebuvo finikiečių rašte. Vėliau šią abėcėlę perėmė senovės Roma. Taip finikiečių abėcėlė tapo šiuo metu plačiai naudojamos lotyniškosios abėcėlės pirmtaku.
Finikiečiai pirmieji pradėjo kurti kolonijas, parašė pirmąjį žinomą agronomijos traktatą. Buvo geri jūreiviai. Finikiečiai plaukiojo irkliniais laivais: keleiviniais, transportiniais, kariniais dar vadinamais galeromis. Gabendavo auksą, varį, stiklą, aliejus, vergus, purpurinius audinius. Apie 600 m. pr. m. e. apiplaukė Afriką.
| ||||||||||||||||||||||||||||||||
