Darfūro krizė

Darfūro krizė
Moteris ir vaikai sėdi pabėgėlių stovykloje
Data 2003–2009/2010 m. Vieta Darfūras, Sudanas Rezultatas Darfūro taikos sutartis

Darfūro krizė arba Darfūro karas – kompleksinė krizė vakarų Sudano regione – Darfūre.

Vienoje ginkluoto konflikto pusėje – Sudano armija ir atsargos kariuomenė „Janjaweed“, sukomplektuota daugiausiai iš arabų klajoklių bagarų genčių. Jos gyvena šiauriniame Rizeigat regione ir užsiima kupranugarių veisimu. Kitoje pusėje kaunasi skirtingos sukilėlių grupuotės. Iš jų didžiausios – „Sudano išlaisvinimo judėjimas“ (angl. Sudan Liberaton Movement) bei „Teisingumo ir lygybės judėjimas“ (angl. Justice and Equality Movement), į kurią žmonės daugiausiai surinkti iš žemę dirbančių furų, Zaghawa ir Massaleit etninių grupių.

Sudano valdžia, nors viešai neigia remianti „Janjaweed“, tačiau šią grupuotę aprūpino pinigais ir taip pat dalyvavo puolant tas žemdirbių gentis, iš kurių paramos siekė sukilėliai.

Konfliktas įsiplieskė 2003-iųjų vasario mėnesį. Skirtingai negu Antrasis Sudano pilietinis karas, kuriame daugiausiai kovojo musulmonų apgyvendinta šalies šiaurė prieš krikščionių bei animizmo išpažinėjų pietus, beveik visi Darfūro konflikto dalyviai bei aukos yra musulmonai.

Konflikto priežastys

Sausra, besiplečiančios dykumos ir gyventojų perteklius – tai vienos iš pagrindinių Darfūro konflikto priežasčių. Bagarų klajokliai, ieškodami vandens, savo galvijus turi perkelti kuo toliau į pietus – žemę, daugiausiai apgyvendintą ne arabų kilmės žemdirbių bendruomenėmis.

Darfūro krizės pradžia – 2003-iųjų vasario mėnuo, kai musulmonų kovotojai iš „Sudano išlaisvinimo armijos“ ir „Teisingumo ir lygybės judėjimo“ ėmė puldinėti Sudano valdžios pajėgas vakariniame šalies regione.

Kovotojai apkaltino prezidento Omaro al-Baširo vyriausybę nesirūpinant Darfūro regionu, užtariant arabus ir engiant juoduosius afrikiečius. Apie 60 proc. gyventojų regione yra ūkininkai, kurių dauguma – klajokliai gyvulių augintojai.

Vyriausybė, nesitikėjusi maištininkų užpuolimo, regione turėjo mažas pajėgas. Vis dėlto atsakydama į puolimą, kaip paramą nereguliarios arabų kariuomenės „Janjaweed“ vykdomiems kariniams veiksmams žemėje, Sudano valdžia pradėjo aviacinio bombardavimo kampaniją.

Humanitarinė krizė

Vyriausybės ir „Janjaweed“ išpuoliai prieš ne bagarų genties civilius sukėlė didžiulę humanitarinę krizę. Aukų skaičius nuolat svyruoja ant šimtų tūkstančių ribos. Jungtinės Tautos (JT) apytiksliai skaičiuoja, kad nuo smurto ir ligų Darfūre jau mirė 450 tūkst. žmonių. Daugelis ne vyriausybinių organizacijų vartoja skaičius nuo 200 iki daugiau nei 400 tūkst. Taip pat teigiama, kad nuo 2006-ųjų spalio savo namus buvo priversti palikti 2,7 milijono Darfūro regiono gyventojų.

Tačiau Sudano vyriausybė tvirtina, kad per konfliktą žuvo daugiau nei 9 tūkstančiai žmonių. Vis dėlto tarptautinė bendruomenė šį skaičių laiko suklastotu.

Įkalindama bei žudydama liudininkus nuo 2004-ųjų, Sudano vyriausybė informaciją apie konfliktą „sulaikė“. Be to, teigiama, kad kliudydama žurnalistams ir kartais juos suimdama, šalies valdžia kurį laiką sugebėjo nuslėpti, kas iš tiesų vyksta regione.

Tarptautinis atsakas

„Koalicija už Darfūro išgelbėjimą“ surengė didelį mitingą Niujorke 2006 m.

Kartą žiniasklaida, Darfūro krizę įvardinusi kaip etninį valymą ir genocidą, dabar šias sąvokas vartoja be jokių abejonių. Taip konfliktą įvardino ir Jungtinių Valstijų vyriausybė. Tačiau JT tokias sąvokas vartoti atsisakė.

2007-ųjų kovą JT misija apkaltino Sudano vyriausybę prisidedant prie šiurkščių pažeidimų Darfūre ir tarptautinę bendruomenę paragino imtis skubių veiksmų ginant regione gyvenančius civilius.

Tarptautinė bendruomenė Darfūro krize susidomėjo tada, kai 2003-iųjų liepą „Amnesty International“, o gruodį ir Tarptautinė krizių grupė (angl. International Crisis Group) paskelbė ataskaitas apie padėtį regione. Tačiau pasaulio žiniasklaida plačiai nušviesti Darfūro konfliktą ėmėsi tik kai 2004-ųjų kovą baigiantis kadenciją JT humanitarinės pagalbos koordinatorius Sudanui Mukešas Kapila (Mukesh Kapila) Darfūrą pavadino „didžiausia pasaulio humanitarine krize“. Nuo tada judėjimas, siekiantis humanitarinio įsikišimo į konfliktą, pradėjo veikti kelete šalių.

Gerard Prunier, Afrikos konfliktais besidomintis mokslininkas teigia, kad galingiausios pasaulio šalys savo atsaką į Sudaną ištikusią krizę išreiškė tik susirūpinimu ir raginimais JT imtis veiksmų. Tuo metu JT, kurioms trūksta ir turtingųjų šalių finansavimo, ir karinės paramos, konflikto zonoje paliko tik simbolines Afrikos sąjungos pajėgas (AMIS), tačiau nesuteikė joms mandato ginti civilius. Stingant politinės valios paveikti politines ir ekonomines struktūras, darančias didžiausią įtaką konfliktui, tarptautinė bendruomenė kalbėjo tik apie humanitarinę Darfūro krizės pusę bei diskutavo, ar konfliktui turėtų būti suteiktas „genocido“ pavadinimas.

2006-ųjų spalio 16 d. „Mažumų teisių grupė“ (angl. Minority Rights Group) išplatino kritišką ataskaitą, kurioje teigiama, kad JT ir didžiosios pasaulio jėgos galėjo pasimokyti iš savo neišmanymo per Ruandos genocidą ir užkirsti kelią gilėjančiai Darfūro krizei. Organizacijos vykdomasis direktorius Markas Latimeris (Mark Lattimer) pažymėjo, kad „tokios krizės būklės, žudynių, išprievartavimų ir žmonių bėgimo buvo galima laukti ir išvengti. Jei iš karto po Ruandos JT struktūros būtų ėmusios veikti kartu, šiandien Darfūras nebūtų tokioje situacijoje. Bet veiksmų iš jų pusės buvo per mažai.“

Po 4 dienų, spalio 20-ąją, išgyvenusieji Holokaustą ir Kambodžos bei Ruandos genocidus, remiami 6 pagalbos organizacijų, atviru laišku kreipėsi į Europos sąjungą. ES kartu su JT, kaip „vieninteliu įgyvendinamu pasirinkimu“, buvo raginamos dėti daugiau pastangų, kad žiaurumai Darfūre baigtųsi. Džeimsas Smitas (James Smit), Didžiojoje Britanijoje pradėtos kampanijos prieš genocidą „Aegis Trust“ direktorius pažymėjo, kad „kol Afrikos sąjunga Darfūre dirbo labai gerai ir padarė viską, ką galėjo, likusi pasaulio dalis šių pastangų neparėmė nei pakankamu finansavimu, nei įranga taip, kaip turėjusi.“

Kita vertus, viešumas, su kuriuo dabar kalbama apie problemas vakarų Sudano regione yra stipriai kritikuojamas ir laikomas perdėtu arabų ir musulmonų pasaulyje. Arabų spaudoje rašoma, kad „Izraelio lobistai užkerta kelią bet kokiai gilesnei diskusijai ir taip nukreipia dėmesį nuo kiekvieną dieną vykdomų nusikaltimų Palestinoje ir Irake“ ir kad vakarų pasaulio dėmesys Darfūrui yra „tik priedanga Vakarų jėgų planuojamam ir po truputį įgyvendinamam viešpatavimui ir kontrolei Arabų pasaulyje“. Tuo metu kai „Niujorke tūkstančiai plakatų skelbia – „genocidas“ ir „400 000 žuvusių“, iš tiesų „200 000 nužudyta“. Be to, „tai, kas daroma Darfūre yra ne genocidas“, o paprasčiausiai – „karo nusikaltimai“. Kitas nepasitenkinimas išreiškiamas dėl to, kad Darfūre „nevykdomas joks etninis valymas“, regione „tiesiog vyrauja nestabilumas“ ir „susidūrimai tarp Sudano vyriausybės, sukilėlių grupuočių bei „Janjaweed“.“

JT taikdarių misija

Po to, kai 2006–ųjų liepą ir rugpjūtį kariniai veiksmai regione ypatingai sustiprėjo, tų metų rugpjūčio 31 d. JT Saugumo Taryba patvirtino „Rezoliuciją 1706“. Ja dar 17 300 JT taikdarių siunčiama į regioną padėti blogai finansuojamam ir reikalinga įranga neaprūpintam Afrikos sąjungos misijos Sudane taikdarių daliniui.

Sudanas ypatingai priešinosi rezoliucijai ir teigė, kad JT į regioną nusiuntus taikdarius, šalies vyriausybė juos laikys įsiveržėliais iš užsienio. Kitą dieną po JT rezoliucijos priėmimo, Sudano armija regione pradėjo didelio masto puolimus. Šiuo metu konfliktas perėjo į dalį platesnio Centrinės Afrikos karo dalį.