Aukštapelkė

Aukštapelkė (oligotrofinė pelkė) – ežerų ir žemapelkių duburiuose susidariusi pelkė, kurios centrinė dalis yra iškilusi aukščiau už pakraščius.^[1] Susidaro daugiausia vandenskyrose ir aukštose upių terasose.^[2]

Aukštapelkes maitina tiktai krituliai, tad mineralinių medžiagų yra labai mažai ir jos vadinamos oligotrofinėmis. Jų paviršius dažnai išgaubtas t. y. centrinė dalis yra aukštesnė nei pakraščiai, kuriuose kaupiasi sekli vandens juosta – lagas. Aukštapelkėse gali augti tik labai rūgščią terpę mėgstantys augalai.

Dėl aukštapelkėse besikaupiančios kiminų dangos susidaro durpės, todėl šio tipo pelkės dažnai paverčiamos durpynais.

Augalija

Vidurio Europos aukštapelkėse žinoma mažiau kaip 40 rūšių induočių augalų, bet iš jų tik apie 10 rūšių yra dažni.

Aukštapelkėse vyrauja kiminai, o iš induočių augalų labiausiai paplitę yra erikinių (Ericaceae) šeimos krūmokšniai, kai kurios daugiametės žolės. Iš medžių aptinkama įvairių ekologinių formų paprastoji pušis.

Įvairių rūšių kiminai (Sphagnum megellanicum, S. rubelum, S. fuscum, S. balticum . angustifolium) mirksta pelkės centre ir sudaro plynę be medžių ir krūmų, dar vadinamą aukštaplyne. Brandžių aukštapelkių plynės centre susidaro ežerokšniški kompleksai su proplaišomis, klampynėmis, akivarais ir ežerokšniais. Mažiau užmirkimą toleruojantys augalai, pavyzdžiui, erikinių šeimos krūmokšniai (mėlynė, bruknė, vaivoras), įsikuria ant aukštesnių kupstų, kur jų šaknyse įsikūrusiems mikoriziniams grybams pakanka deguonies.

Aukštapelkėse augantys krūmokšniai – balžuvos (Andromeda plifolia), viržiai (Calluna vulgaris), varnauogės (Empetrum nigrum), tekšės (Rubus chamaemorus), gailiai (Ledum palustre), durpyniniai bereiniai (Chamaedaphne calyculata), spanguolės (Oxycoccus palustris).

Žoliniai augalai – kupstiniai švyliai (Eriohorum vaginatum), kupstinės kūlingės (Trichophorum caespitosum), baltosios saidros (Rhynchospora alba).

Aukštapelkėse auga ir vabzdžiaėdžiai augalai – saulašarės (Drosera sp.).

Vienintelis durpėse augantis sumedėjęs augalas, kuris neišaugina pridėtinių šaknų, yra paprastoji pušis (Pinus sylvestris). Todėl pelkėse pušys virsta įvairių ekologinių formų medeliais, kurių pavidalas labai skiriasi nuo augančių sausumoje.

Aukštapelkių centre, dažniausiai ant kiminų kemsų, auga nykštukinė pušaitė (Pinus sylvestris f. Pumila), kuri visai neturi kamieno, o jos šakos driekiasi pažeme. Panašiose augavietėse auga ir 1–3 m aukščio išauganti pušaitė (P. sylvestris f. wilkomii), savo išvaizda primenanti eglutę. Jos apatinės besidriekiančios šakos kartais būna ilgesnės už ją pačią. Aukštapelkėse labiausiai paplitusios 1–6 m aukščio pušaitės (P. sylvestris f. litwinowii), kurių šakų vainikas užima tik trečdalį stiebo. Į sausumos pušis labiau panašios 8–15 m aukščio pušys (P. sylvestris f. uliginosa), augančios pelkių pakraščiuose, raistuose.^[3]

Europos Bendrijos svarbos prioritetinei NATURA 2000 buveinei „aktyvi aukštapelkė“ priskiriamos nepažeistos arba labai mažai pažeistos, durpę kaupiančios, didelio ploto aukštapelkės.^[4]

Pažeidus natūralų aukštapelkių hidrologinį režimą, jos išsausėja ir pradeda degraduoti – apauga įvairiais krūmais ir medžiais, pavyzdžiui, plaukuotuoju beržu (Betula pubescens). Aukštumalos telmologiniame draustinyje esančią aukštapelkę siekiama apsaugoti stabdant tiesioginį vandens nutekėjimą į greta esančius durpių kasybos laukus. Draustinyje veši plyninės aktyvių aukštapelkių bendrijos su ryškiai išreikšta pelkinių žolinių augalų ir kiminų danga. Šiose aukštaplynėse paplitusi magelaninio kiminyno (Ass. Sphagnetum magellanici) bendrija, ir tik vakarinėje pelkės dalyje išlikusios augalų bendrijos su Lietuvos raudonosios knygos augalu kupstine kūlinge (Trichophorum caespitosum).^[5]

Gyvūnija

Aukštapelkėse įsikuria įvairūs paukščiai, pavyzdžiui, kurtiniai, gervės, dirviniai sėjikai.^[1]

Geografija

Lietuvoje aukštapelkės sudaro 22 % visų pelkių ploto.^[1] Didžiausios Lietuvos aukštapelkės: Žuvinto pelkė, Čepkelių raistas, Kamanos, Naujienų pelkė, Pastalikė. Kasant durpes buvo visai sunaikintos Novaraisčio, Palių ir daug kitų Lietuvos aukštapelkių. Likusios daugiausia saugomos.

Pasaulyje dideli aukštapelkių plotai driekiasi Sibire (Vasiuganė >50 000 km² ir kt.), Europoje didesni aukštapelkių plotai likę Rusijoje, Suomijoje, Baltarusijoje, Baltijos šalyse; Vakarų Europoje dauguma aukštapelkių sukultūrintos; Šiaurės Amerikoje aukštapelkių gausu Aliaskoje, Kanadoje.

Šaltiniai

↑ ^1,0 ^1,1 ^1,2 Selemonas Paltanavičius. Aukštapelkė. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. II (Arktis-Beketas). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2002
↑ верховое болото, География. Современная энциклопедия
↑ Tupčiauskaitė J., 2012. Botanikos mokomoji lauko praktika: Stuomeninių augalų mokomųjų ekskursijų konspektai, užduotys ir kontroliniai klausimai. Vilnius.
↑ Ulevičius A., Tupčiauskaitė J., 2013. Ekosistemų praktikumas: buveinės ir jų būdingosios rūšys. Vilnius.
↑ Jarašius L., Matulevičiūtė D., Pakalnis R., Sendžikaitė J., Lygis V., 2015. Drainage Impact on Plant Cover and Hydrology of Aukštumala Raised Bog (Western Lithuania). Botanica Lithuanica, 20(2), 109–120.

[vle-1] 1,0 ^1,1 ^1,2 Selemonas Paltanavičius. Aukštapelkė. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. II (Arktis-Beketas). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2002

[2] верховое болото, География. Современная энциклопедия

[:0-3] Tupčiauskaitė J., 2012. Botanikos mokomoji lauko praktika: Stuomeninių augalų mokomųjų ekskursijų konspektai, užduotys ir kontroliniai klausimai. Vilnius.

[4] Ulevičius A., Tupčiauskaitė J., 2013. Ekosistemų praktikumas: buveinės ir jų būdingosios rūšys. Vilnius.

[5] Jarašius L., Matulevičiūtė D., Pakalnis R., Sendžikaitė J., Lygis V., 2015. Drainage Impact on Plant Cover and Hydrology of Aukštumala Raised Bog (Western Lithuania). Botanica Lithuanica, 20(2), 109–120.

[1]

[2]

[3]

[4]

[5]