Antanas Milukas
| Antanas Milukas | |
|---|---|
| Gimė | 1871 m. birželio 13 d. Šeštokai, Krosnos valsčius |
| Mirė | 1943 m. kovo 19 d. (71 metai) Niujorkas |
| Veikla | kunigas, visuomenės veikėjas, spaudos darbuotojas, publicistas, kritikas |
| Alma mater | Seinų kunigų seminarija Fribūro universitetas |
| Žymūs apdovanojimai | |
Antanas Milukas (1871 m. birželio 13 d. Šeštokuose, Krosnos valsčius – 1943 m. kovo 19 d. Niujorke, JAV) – JAV lietuvių kunigas, visuomenės veikėjas, spaudos darbuotojas, publicistas, kritikas.
Biografija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Mokėsi Marijampolės gimnazijoje ir Seinų kunigų seminarijoje, iš kurios pašalintas už lietuvišką veiklą. Seminarijoje leido rankraštinius slaptus laikraštėlius „Knapt“ ir „Visko po biskį“. 1891–1892 m. dirbo ir bendradarbiavo žurnale „Varpas“, rašė į „Ūkininką“.
1892 m. išvyko į JAV. Čia 1896 m. baigė kunigų seminariją, kunigavo lietuviškose parapijose. 1892–1893 m. redagavo savaitraštį „Vienybė Lietuvninkų“, 1897–1898 m. – „Garsas Amerikos lietuvių“, 1898–1906 m. – žurnalus „Dirva“, 1903–1904 m. – „Dirva-Žinynas“, 1903–1942 m. – leidinį „Žvaigždė“. Studijuodamas Fribūre, 1901–1902 m. kartu su J. Tumu-Vaižgantu redagavo žurnalą „Tėvynės sargas“. [1]
Buvo vienas iniciatorių steigiant švietimo ir kultūros draugijas (Motiejaus Valančiaus, Lauryno Ivinskio „Rašliavišką draugystę“).
Daug nuveikė kaip knygų leidėjas. „Po priegloba darbštaus vyro kun. Miluko“ (Vincas Kudirka) išėjo Kristijono Donelaičio, Antano Strazdo, Motiejaus Valančiaus, Antano Tatarės, Aleksandro Burbos, Antano Baranausko, Jono Basanavičiaus, Vinco Pietario, Prano Vaičaičio, Šatrijos Raganos ir kt. raštai (iš viso per 180 leidinių).
Parašė ir parengė keliolika knygų, tarp jų vadovėlį „Lengvas būdas pačiam per save išmokti lietuviškai rašyti“ (1893 m.), Paryžiaus pasaulinėje parodoje 1900 m. eksponuotą „Lietuvišką albumą“ (1–3, 1898–1900 m.; jame pateikta iliustruota lietuvių literatūros raidos apžvalga), „Lietuvišką chrestomatiją“ (1901 m.), apybraižas „Aušros“ 40 m. sukaktuvėse (1923 m.), „Petras Kriaučiūnas“ (1924 m.), „Silvestras Gimžauskas“ (1925 m.), „Vysk. M. Valančiaus darbai“ (1925 m.), studiją „Amerikos lietuviai XIX šimtmetyje“ (1938–1942 m.). „Žvaigždėje“ išspausdino „Amerikos lietuviškų knygų bibliografiją“, paskelbė naujų duomenų apie pirmuosius ir kitus JAV lietuvių periodikos leidinius, knygas, spaudinius, jų platinimą, autorius. Paskelbė publicistikos straipsnių, recenzijų, grožinės ir mokslinės literatūros vertimų, taip pat Lietuvą ir jos laisvės siekius skelbiančių darbų anglų kalba. Pasirašinėjo Dzūkelio, Antanulio, kitais slapyvardžiais. Išleido, daugiausia kartu su J. Pranaityte, per 200 knygų.[2]
JAV lietuviai kartu su Lietuvos nepriklausomųjų rašytojų sąjunga įsteigė Antano Miluko literatūrinę premiją. Šeštokų bažnyčioje yra Antano Miluko bareljefas (skulpt. Leonas Žuklys), o Rudaminos bažnyčios šventoriuje pastatytas kunigui šviesuoliui skirtas stogastulpis.
Įvertinimas
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Literatūra
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- Antanas Milukas. Jo gyvenimas ir darbai. Detroit, 1962. 384 p. Išleido lietuvių visuomenės aukomis.
Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ Žurnalistikos enciklopedija. – Vilnius: Pradai, 1997. – 331 psl.
- ↑ Antanas Milukas. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XV (Mezas-Nagurskiai). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2009. 148 psl.