Andrea Mantegna

Andrėja Mantenja it. Andrea Mantegna

Tikėtinas Mantenjos autoportretas paveiksle „Pristatymas šventykloje“
Gimė	apie 1431 m. Isolo di Carturo, Venetas
Mirė	1506 m. rugsėjo 13 d. (~75 metai) Mantuja
Tautybė	Italas

Veikla	Dailininkas
Sritis	Ankstyvasis renesansas

Vikiteka	Andrea Mantegna

Andrėja Mantenja (it. Andrea Mantegna, 1431–1506 m. rugsėjo 13 d.) – italų XV a. ankstyvojo renesanso dailininkas ir graveris.^[1] Mantenja daug prisidėjo prie renesanso plitimo Šiaurės Italijoje, jis dirbo Padujoje, Veronoje, Mantujoje buvo kunigaikščių Gonzagų dvaro dailininkas.

Mantenjos gyvenimas gerai dokumentuotas dėl išlikusių Padujos ir Mantujos archyvų. Jo kūryba plačiai paveikė Italijos dailės vystymąsi nuo brolių Belinių Venecijoje iki Leonardo da Vinčio Florencijoje. Dailininko autoritetą rodo jam skirta pomirtinė koplyčia vienoje Mantujos bažnyčių.

Mantenjos kūryba išsiskiria ypač šaltais peizažais ir skulptūrišku figūrų vaizdavimu. Mantenja buvo antikinės skulptūros mėgėjas ir daugelį jos bruožų perteikė savo paveiksluose. Įprasti jo peizažuose senovės Romos laikų griuvėsių vaizdai.

Svarbiausiu jo gyvenimo darbu laikomos freskos Mantujos kunigaikščio pilies kambaryje, vad. Camera degli Sposi (1465-74). Iš paveikslų Mantenjos kūrybą tikriausiai geriausiai reprezentuoja „Šv. Sebastijonas“ (1480, Luvras). Šaltą savo darbų pobūdį dailininkas originaliai švelnino vaisių ir girliandų dekoratyviniais elementais kaip San Zeno poliptike (1459, San Zeno bažnyčia, Verona) ir „Pergalės Madonoje“ (1497, Luvras).

Biografija

Darbai Padujoje ir Veronoje

Andrėja Mantenja gimė 1431 m. Izola di Karturo kaime (dabar Pjacolos sul Brentos dalis) netoli Padujos dailidės Badžo šeimoje. Tiksli gimimo diena nežinoma. Būdamas apie 11 metų amžiaus Mantenja įstojo mokiniu į F. Skvarčionės dirbtuves Padujoje. Paduja tuo metu buvo vienas iš ankstyvųjų Renesanso centrų Italijoje, kuriame buvo Donatelo, Učelo ir kt. reikšmingų menininkų darbų. Pats F. Skvarčionė vadovavo vienai didžiausių menininkų mokyklų Šiaurės Italijoje ir buvo, anot Dž. Vazario, pamišęs dėl senovės Romos meno liekanų, rinko ir kolekcionavo antikines skulptūras ir architektūros liekanas po visą Italiją. Mantenja iš savo mokytojo greit perėmė pomėgį antikiniam menui, bei ankstyvojo renesanso menininkų aiškios linijos ir perspektyviojo vaizdavimo patirtį.

Kūrybiškai Mantenja subrendo labai anksti, kas suvedė jį į konfliktą su mokytoju, kuriam buvo vienu geriausių mokinių. Būdamas apie 17 metų Mantenja jau atliko San Sofia bažnyčios altoriaus tapybą Padujoje (neišlikusi). Iškart po to F. Skvarčionė nusiuntė jį atlikti Ovetari koplyčios Eremitų bažnyčioje freskas. Tačiau tuo metu Mantenja nutraukė ryšius su mokytoju vėliau motyvavęs, kad F. Skvarčionė neatlygindavo už jo darbą. Ovetari koplyčioje dirbo Džovanis d'Alemanja, Antonijus Vivarinis ir kitas Skvarčionės mokinys Nikolas Pizolas. Ilgainiui, mirus kitiems dailininkams, didžiąją dalį freskų iki 1457 m. atliko Mantenja, kuriose sukūrė savo pirmuosius šedevrus, o vieną sieną Šv. Jokūbo gyvenimo tema atliko vienas pats (visa koplyčia 1944 m. buvo subombarduota Antrojo pasaulinio karo metu).

Apie 1447 m. Mantenja pabuvojo Venecijoje, nuo 1449 m. porą metų dirbo Feraros kunigaikščių giminės d'Este užsakymais. Feraroje Mantenja susipažino su Pjero dela Frančeskos darbais ir nutapė pirmą (išlikusį) reikšmingą darbą „Piemenų pagarbinimas“. Darbai Šiaurės Italijoje Mantenją suvedė su Belinių dailininkų šeimos tėvu Jakopu Beliniu. Kūrybiniai ryšiai galų gale lėmė, kad Mantenja 1453 m. vedė Jakopo dukrą Nikoloziją (Nicolosia Bellini). 1453 m. Mantenja gavo reikšmingą užsakymą Santa Giustina bažnyčioje Padujoje. Jai nutapė Šv. Luko altorių („Šv. Luko poliptikas“).

Apie 1457 m. baigęs darbus Ovetari koplyčioje Mantenja gavo užsakymą San Zeno (Šv. Zenono) bazilikoje Veronoje. Dailininkui buvo patikėta didžiojo altoriaus tapyba („San Zeno poliptikas“), kurioje Mantenja pasirodė visiškai susiformavusiu vienu didžiausių Italijos renesanso meistrų. San Zeno altoriuje Mantenja plačiai panaudojo puošybą tapytais vaisiais ir girliandomis.

Pagrindinis straipsnis – San Zeno poliptikas (Mantegna).

Maždaug tuo metu datuotas pirmas Šv. Sebastijono paveikslas, kurį Mantenja greičiausiai nutapė po Padują nusiaubusio maro. Mantenja daugiau niekuomet nebegrįžo į Padują, kurioje susiformavo kaip dailininkas. Tuo pačiu laikotarpiu datuotas paveikslas „Pristatymas šventykloje“, kuriame, manoma, Mantenja pavaizdavo save iš dešinės ir savo žmoną kairėje. Paveikslą vėliau savo maniera nutapė Džovanis Belinis.

Darbai Mantujoje

1457 m. Mantenja buvo oficialiai pakviestas Liudoviko II Gonzagos į Mantują. Mantujos valdytojas tuo metu ieškojo pamainos mirusiam Pizanelui, tačiau Mantenja į Mantują persikėlė tik 1460 m., baigęs altoriaus tapybą Veronos San Zeno bažnyčiai. Ryšius su Mantuja rodo apie 1459−60 m. tapytas iš Mantujos kilusio kardinolo Liudoviko Trevizano portretas. Atvykęs į Mantują Mantenja buvo paskirtas oficialiu Gonzagų dvaro dailininku. Pirmas svarbus užsakymas, kurį atliko dailininkas, buvo San Džordžo (Šv. Jurgio) pilies koplyčioje. Čia jis nutapė paveikslą Mergelės Marijos mirties tema (šiuo metu Prado muziejuje) ir dar keliolika darbų, iš kurių buvo vėliau sudarytas vadinamasis Uficių triptikas, bei kt. fragmentų.

Pagrindinis užsakymas Mantenjai buvo pateiktas 1465 m. – sukurti freskas toje pačioje San Džordžo pilyje esančiame kambaryje Camera degli Sposi (arba Camera picta).

Pagrindinis straipsnis – Camera degl−i Sposi (Mantegna).

Freskose, kurias Mantenja pabaigė tik 1474 m., dailininkas pavaizdavo Gonzagų dvarą. Freskose vaizduojamos natūralios šeimyninės scenos be religinių ar alegorinių poteksčių – labai neįprastas reiškinys to meto Italijoje (greičiausiai dar ir dėl to, kad kambarys buvo nedaug kam prieinamas). Darbus Mantenja pradėjo nuo „akies“ arba okulo kambario lubose, kuriose pavaizdavo iliuzionistinį langą su žaidžiančiais cherubinais − apskritai pirmąjį tokio pobūdžio darbą Italijos, o gal ir visos Vakarų Europos mene.

1466−67 m. Mantenja lankėsi Florencijoje ir Sienoje. Florencijoje tikriausiai nutapė Karlo de Medičio portretą. Po darbų Camera degli Sposi kambaryje Liudovikas II Gonzaga Mantenjai padovanojo namą (šiuo metu Mantenjos memorialinis muziejus Mantujoje). Manoma, kad maždaug tuo metu Mantenja atidarė nuosavą graviūrų dirbtuvę. Mantenjos graverio kūryba sunkiai nustatoma, nes jis graviūrų nepasirašinėjo (išskyrus vieną ir tai ginčytiną). Manoma, kad dažniausiai graviūras kūrė jo mokiniai pagal Mantenjos piešinius arba kopijavo pagal Mantenjos paveikslus.

Tuo metu Mantenjos laukė nelabai sėkmingi metai, mirė jo sūnus Bernardinas, o po Liudoviko valdęs nepilnametis sūnus Federikas I Gonzaga nebeužsakinėjo dailės darbų, tačiau pakėlė Mantenjos rangą į riterių (it. kavalierių). Nelabai džiugų laikotarpį rodo majestotinis darbas „Šv. Sebastijonas“ (dabar Luvre) ir, manoma, kad šiuo laikotarpiu Mantenja greičiausiai pradėjo „Kristaus apraudojimą“.

Pagrindinis straipsnis – Šv. Sebastijonas (Mantegna).

Daugiau užsakymų Mantenja pradėjo sulaukti 1484 m. pradėjus valdyti Mantują Frančeskui II Gonzagai. Apie 1485 m. Mantenja gavo užsakymą Cezario triumfų tema. Dailininkas atliko 9 tokius darbus iki 1492 m. (visi jie buvo parduoti 1628 m. Anglijos karaliui ir dabar yra Karališkosios kolekcijos dalis Hempton Korte). 1485 m. datuojama „Madona su cherubinais“.

Vėlyvasis periodas

1488 m. Mantenja buvo pakviestas atlikti darbų Vatikane popiežiaus Inocento VIII. Dailininkas atliko freskas Belvederio koplyčioje, tačiau, panašu, kad jo santykiai su popiežiumi nebuvo sėkmingi dėl griežtos religinės tvarkos (šios freskos buvo sunaikintos 1790 m.). Romos periodui priskiriama „Madona prie uolos“.

1490 m. Mantenja grįžo į Mantują, kur rado Frančesko II Gonzagos naująją žmoną – vieną iš pačių žymiausių Italijos Renesanso moterų-mecenačių Izabelę d’Este. 1495 m. Mantenja sukūrė vieną iš garsiausių savo paveikslų „Pergalės Madoną“, skirtą pažymėti Italijos kunigaikštysčių lygos pergalei prieš Prancūzijos įsiveržėlius Fornovo mūšyje. Darbe pavaizduotas kunigaikštis Frančeskas II Gonzaga, klūpantis prieš laiminančią Madoną. Paveikslas buvo tai pačiai progai skirtoje atminimo bažnyčioje, kurią irgi suprojektavo Mantenja (šis darbas buvo pagrobtas prancūzų kareivių Napoleono karų metu ir 1798 m. perkeltas į Luvrą).

1497 m. Mantenja sukūrė „Trivulzio Madoną“ Santa Maria in Organo bažnyčiai Veronoje, o tais pačiais metais Izabelė d’Estė užsakė dailininkui nutapyti paveikslų San Džordžo pilyje Mantujoje pagal eiles apie antikinius personažus. Čia Mantenja sukūrė vienus iš pačių įstabiausių savo darbų: 1497 m. – „Parnasą“ (arba „Marsas ir Venera“) ir 1502 m. – „Dorybių triumfą“ (arba „Minerva išveja Nedorybes iš Dorybių sodo“ – dabar abu Luvre). Nebaigtą darbą „Izabelės d’Este karūnavimas“ vėliau baigė Lorencas Kosta. Šiam laikotarpiui priskiriamas „Kristus, prilaikomas dviejų angelų“.

Gyvenimo pabaigoje dailininkas buvo prastos sveikatos, turėjo problemų dėl šeimos (mirė žmona, o vienas iš sūnų buvo ištremtas iš Mantujos už nusikaltimus). Didžiąją laiko dalį skyrė darbams mirusiųjų koplyčioje Sant’Andrea (Šv. Andriaus) bažnyčioje Mantujoje (vėliau šioje koplyčioje buvo palaidotas ir ji pavadinta jo vardu). Nelinksmą dailininko požiūrį į gyvenimą atskleidžia paskutinis Šv. Sebastijono atvaizdas. Andrėja Mantenja mirė 1506 m. rugsėjo 13 d. būdamas 75 metų amžiaus. Po jo mirties buvo rastas vienas garsiausių jo darbų „Kristaus apraudojimas“, kuris tikriausiai buvo skirtas pomirtinei koplyčiai, tačiau jo sūnūs iškart jį pardavė, kad padengti skolas.

Kūryba

Andrėjos Mantenjos kūrybai būdingas šaltas figūrų ir peizažų vaizdavimas. Žmonių figūros vaizduojamos skulptūriškos, sudarant akmens faktūros įspūdį, peizažuose dominuoja senovės miestų griuvėsiai paįvairinti stūksančiomis uolomis. Tokį vaizdavimą iš dalies lėmė Mantenjos aistra senovės Romos liekanoms. Tačiau vien antikiniais motyvais dailininkas neapsiribojo, pvz., po San Zeno altoriaus Madona vaizduojamas kilimas turi turkiško, musulmoniško piešinio bruožų.

Kaip daugelis to meto italų renesanso dailininkų Mantenja ypač akcentavo perspektyvųjį vaizdavimą siekdamas pabrėžti pirmo plano figūrų reikšmingumą. Jo peizažai, atrodo, driekiasi iki begalybės. Ovetari koplyčios freskoje „Šv. Jokūbas vedamas į mirties vietą“ scenos žiūrovo pozicija pateikta grindų lygyje.

Mantenjos kūryba turėjo platų poveikį Italijos renesanso dailei. Šiaurėje ji paveikė Venecijos dailę, visų pirma, Džiovanio Belinio, o į Pietus, Florencijoje, Leonardas da Vinčis perėmė Mantenjos pomėgį puošti paveikslų erdvę vaisiais ir girliandomis. Mantenjos graviūros turėjo poveikį Albrechto Diurerio vėlesniems darbams, o Koredžas, kuris dirbo pomirtinėje Mantenjos koplyčioje, perėmė iliuzionistinio vaizdavimo idėjas.

Žymesni darbai:

„Piemenėlių pagarbinimas“ (1451-53, Metropoliteno meno muziejus, Niujorkas)
Šv. Luko poliptikas (1453-54, Breros pinakoteka, Milanas)
„Šv. Sebastijonas“ (1457-58, Meno istorijos muziejus, Viena)
San Zeno poliptikas (1457-59, San Zeno bazilika, Verona)
„Nukryžiavimas“ (1457-59, Luvras, Paryžius)
„Malda Alyvų kalne“ (apie 1459, Nacionalinė Londono galerija)
„Pristatymas šventykloje“ (apie 1455–1460, Berlyno paveikslų galerija)
„Kardinolo Lodovico Trevisan portretas“ (apie 1460, Berlyno paveikslų galerija)
„Mergelės Marijos mirtis“ (apie 1462, Prado muziejus, Madridas)
Uficių triptikas (1462-65, Uficių galerija, Florencija)
„Karlo de Medičio portretas“ (1466, Uficių galerija, Florencija)
„Madona su Kūdikiu“ (1465-70, Berlyno paveikslų galerija)
Camera degli Sposi (1465–1474, Palazzo Ducale (Castello di San Giorgio), Mantuja)
„Šv. Sebastijonas“ (1480, Luvras, Paryžius)
„Madona su cherubinais“ (apie 1485, Breros pinakoteka, Milanas)
„Madona prie uolos“ (1488-90, Uficių galerija, Florencija)
„Madona su Kūdikiu“ (apie 1495, Poldi Pezzoli muziejus, Milanas)
„Pergalės Madona“ (1496, Luvras, Paryžius)
„Parnasas“ („Marsas ir Venera“, 1496-97, Luvras, Paryžius)
„Trivulzio Madona“ (1497, Sforcų pilies pinakoteka, Milanas)
„Dorybių triumfas“ („Minerva išveja Nedorybes iš Dorybių sodo“, 1502, Luvras, Paryžius)
„Kristaus apraudojimas“ (apie 1490–1500, Breros pinakoteka, Milanas)
„Kristus, prilaikomas dviejų angelų“ (apie 1490–1500, Valstybinis meno muziejus, Kopenhaga)
„Cezario triumfas“, paveikslų serija (apie 1485–1505, Karališkoji kolekcija, Hempton Kortas)
„Šv. Sebastijonas“ (1506, Ca' d'Oro, Venecija).

Įdomūs faktai

Nors paveiksle „Kristaus apraudojimas“ Kristaus figūra atrodo beveik tiksliai realistiškai nupiešta, tačiau iš tikro Kristaus pėdos yra sumažintos, kad neužimtu per daug erdvės.
Napoleono karų metu 1797 m. prancūzų kareiviai nupjovė San Zeno altoriaus predelos fragmentus (centrinė dalis „Nukryžiavimas“ dabar yra Luvre, šoninės panelės Turo miesto menų musiejuje) ir pagrobė „Pergalės Madoną“ (šiuo metu Luvre)
Vadinamasis Uficių triptikas buvo sudarytas 1827 m. iš 3 Mantenjos darbų, kuriuos Medičiai įsigijo iš Gonzagų pilies Mantujoje dar XVI amžiuje.
1944 m. kovo 11 d. sąjungininkų bombardavimų metu buvo visiškai sugriauta Ovetari koplyčia Padujoje. Išliko tik 2 freskos, kurių tuo metu koplyčioje nebuvo. Iškart po karo dalinai buvo atstatyta iš 1800 gabaliukų mažiausiai sunaikinta Mantenjos freska „Šv. Jokūbo mirtis“. 2006 m. pradėtas likusių freskų atstatymas iš maždaug 80 000 gabaliukų, kuris baigtas apie 2009 m., tačiau freskų vaizdas yra labai fragmentuotas^[2].
Mantenjos Šv. Sebastijono atvaizdas (Vienos variantas) matyti JAV 2006 m. filme „V – tai vendeta“.

Darbų galerija

„Piemenų pagarbinimas“
„Malda Alyvų kalne“
„Kardinolo Liudoviko Trevizano portretas“
„Mergelės Marijos mirtis“
Uficių triptikas „Išminčių pagarbinimas“
„Madona su Kūdikiu“ (Berlynas)
„Madona su Kūdikiu“ (Milanas)
„Madona su cherubinais“
„Pergalės Madona“
„Kristus, prilaikomas dviejų angelų“
„Parnasas“
„Dorybių triumfas“

Šaltiniai

↑ Mantegna Andrea (Andrėja Mantenja). Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XIV (Magdalena-México). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2008. 225-226 psl.
↑ „wordpress.com svetainė apie Ovetari koplyčią“. Nuoroda tikrinta 2011 m. lapkričio 22 d..

Nuorodos

Christiansen, Keith. The Genius of Andrea Mantegna. The Metropolitan Museum of Art Bulletin, v. 67, no. 2 (Fall, 2009)
Encyclopaedia Britannica
Mantenja Olga’s Gallery tinklalapyje
Mantenja WGA tinklalapyje
Tinklalapis skirtas Andrea Mantenjai (anglų k.) Archyvuota kopija 2011-06-23 iš Wayback Machine projekto.
Mantenjos kūrybos bruožų apžvalga (anglų k.) Archyvuota kopija 2011-11-06 iš Wayback Machine projekto.
Mantenjos biografija Giorgio Vasari „Le Vite“ (anglų k.) Archyvuota kopija 2012-03-17 iš Wayback Machine projekto.
Camera degli Sposi oficiali svetainė (italų k.) Archyvuota kopija 2014-10-26 iš Wayback Machine projekto.
Camera degli Sposi apžvalga (anglų ir italų k.) Archyvuota kopija 2011-12-13 iš Wayback Machine projekto.

[1] Mantegna Andrea (Andrėja Mantenja). Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XIV (Magdalena-México). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2008. 225-226 psl.

[2] „wordpress.com svetainė apie Ovetari koplyčią“. Nuoroda tikrinta 2011 m. lapkričio 22 d..

[1]

[2]