Beratis

Beratis – miestas pietinėje Albanijos dalyje; apygardos ir apskrities centras. Vienas svarbiausių ir didžiausių Albanijos miestų. Dauguma gyventojų albanai, daugiausia musulmonai). Mieste ir jo apylinkėse gyvena graikų, arumunų, čigonų.

Beratis alb. Berat
Senamiestis
Beratis 40°42′0″ š. pl. 19°57′0″ r. ilg.
Laiko juosta: (UTC+2) ------ vasaros: (UTC+3)
Valstybė	Albanija
Apskritis	Beračio apskritis
Apygarda	Beračio apygarda
Gyventojų (2011)	60 031
Vikiteka	Beratis
Kirčiavimas	Berãtis

Miestas yra vienas vaizdingiausių ir gražiausių Albanijos miestų, nuostabus Osmanų imperijos architektūros pavyzdys, vaizdingai išsidėstęs giliame upės slėnyje, ant aukštų Tomorio kalnų šlaitų, dešiniajame Osumo upės krante.

Beratis ir jo apylinkės yra svarbus šalies žemdirbystės rajonas, su gerai išvystyta tabako, vynmedžių, alyvmedžių auginimo ir aliejaus gamybos pramone, sodininkystė, turizmas. Mieste veikia istorijos, ikonų ir etnografijos muziejai.

Istorija

Beračio senamiesčio fragmentas

XIII a. bažnyčia

Beratis ir jo apylinkės yra vienos seniausiai apgyvendintų Albanijos vietų, pirmųjų gyventojų gyvenvietės liekanos datuojamos nuo akmens amžiaus laikotarpio. Šioje vietovėje taip pat gausiai randama ir kitų priešistorės – žalvario ir geležies amžiaus – gyvenviečių liekanų. Senovės laikais, prasidėjus indoeuropiečių migracijai, šioje vietoje apsigyveno ilyrų protėvių gentys. Nuo pat ankstyvosios antikos laikų, ši vietovė, kaip ir likusi Albanijos dalis, buvo smarkiai veikiama graikų kultūros.

Pirmoji pastovi didesnė įtvirtinta ilyrų gyvenvietė minima VI a. pr. m. e.. To meto gyvenvietė istoriniuose šaltiniuose minima Antipatrėjos vardu. Antikiniu periodu miesto teritorija ir jo apylinkės ilgą laiką priklausė to meto senovės valstybėms: Senovės Makedonijai, nuo II a. pr. m. e. Romos imperijai, nuo IV a. – Rytų Romos imperijai, kuriai valdant, miestas buvo žinomas Pulcheriopolio vardu.

Nuo VI a. pabaigos, į Balkanų regioną ėmus skverbtis slavų gentims, palaipsniui ši vietovė buvo gausiai apgyvendinta slavų – dabartinių makedonų ir bulgarų protėvių, tačiau nepaisant to, miestas ir aplinkinės vietovės išliko daugiatautės, kuriose kompaktiškai gyveno, graikai, albanai, slavai ir tuomet pakankamai gausi rumunams artima arumunų tauta.

IX a. miestas buvo užimtas bulgarų caro Simeono I vadovaujamos bulgarų kariuomenės. Nuo IX iki XIII a. miestas priklausė Bulgarijos karalystei. 1204 m., ketvirtojo kryžiaus žygio metu kryžiuočiams užėmus Konstantinopolį, ir Bizantijai kurį laiką suskilus į kelias valstybes, XIII a. miestas tapo pavaldus viduramžių Graikijos valstybei – Epyro Despotijai. XIII a. yra minima mieste esant dvidešimt bažnyčių ir viena mečetė, skirta turkų samdinių dvasinėms reikmėms tenkinti; miesto gyventojų absoliuti dauguma buvo krikščionys. Minimu laikotarpiu Beratis buvo Ochrido arkivyskupijos jurisdikcija.

Vėliau tapo Muzakų kunigaikštystės (1280 – 1417 m.) sostine. 1345 m. miestas laikinai atiteko serbams ir tapo tuometinės Serbijos dalimi. Valdant serbams, miestui buvo suteiktas Beligrado (Белиград) – „baltojo miesto“ – vardas, iš kurio ir yra kildinamas dabartinis miesto pavadinimas. Neilgai valdžius serbams, Muzaka vėl tapo nepriklausoma. Po Kosovo mūšio padažnėjo turkų antpuoliai į Muzaką. Beratis kaip svarbiausias regiono miestas tapo pagrindiniu turkų taikiniu. Galiausiai, 1450 m., Beratis buvo užgrobtas Osmanų imperijos kariuomenės, kurios valdymo laikais pradėjo plisti islamas, ėmė gausėti albanų ir turkų persikėlėlių. Turkams užgrobus Beratį, mieste prasidėjo ekonominis nuosmukis, užsitesęs iki pat XVII a., kuomet miestas tapo svarbiu regionu ekonominiu, amatų ir kultūros centru.

1809 m. mieste įsitvirtino vienas garsiausių albanų kovotojų prieš turkų jungą – Ali Paša Teplenietis, kuriam valdant miestas, kartu su pietų Albanija ir šiaurės vakarų Graikija, buvo faktiškai nepriklausomi nuo osmanų valdžios. Nuo XIX a., miestas tapo vienu svarbiausiu albanų tautinio judėjimo centrų, 1880 m. parėmusio Prizreno lygos rezoliuciją, reikalaujančią suteikti Albanijai autonomijos statusą Osmanų imperijos sudėtyje. Nuo 1867 iki 1912 m. miestas buvo Janinos vilajeto, Berato sandžako centru. Albanijai paskelbus nepriklausiomybę, 1913 m. šis miestas atiteko naujai susiformavusiai valstybei.

II pasalinio karo išvakarėse, 1939 m., miestas buvo užimtas Italijos kariuomėnės. 1943 m. miestas buvo okupuotas hitlerinės Vokietijos karuomėnės, kol, galiausiai, 1944 m. buvo išvaduotas Albanijos komunistų partijos vadovaujamų partizanų. 1944 m. miestas tapo laikąja komunistų vyriausybės būstine.

Dėl po karo pradėtos industrializacijos, miesto reikšmė dar labiau išaugo, miestas tapo pramoniniu, socialiniu bei kultūriniu pietų Albanijos centru. Tačiau skirtingai nei daugumoje kitų didesnių Albanijos miestų, mieste buvo vystoma lengvoji ir maisto pramonė. To priežastis buvo Albanijos komunistų partijos išleistas nutarimas, miestui suteikiantis miesto – muziejaus statusą.

Žlugus komunistiniam režimui ir nustojus veikti planinės ekonomikos dėsniams, Beratis, kaip ir kiti Albanijos miestai smarkiai nukentėjo nuo XX a. dešimtojo dešimtmečio pradžios ekonominės krizės. 1997 m., žlugus Albanijos ekonomikai ir šaliai įklimpus į politinę, ekonominę ir socialinę krizę, mieste kilo neramumų, susirėmimų su policija.

Architektūra ir archeologija

Historic Centres of Berat and Gjirokastra* (Beratis ir Girokastra)
Pasaulio paveldo sąrašas
Beračio tvirtovė
Vieta	Albanija
Tipas	Kultūrinis
Kriterijus	iii, iv
Nuoroda	(angl.) (pranc.): 569
Regionas**	Europa ir Šiaurės Amerika
Įrašymo istorija
Įrašas	2005  (29-oji sesija)
* Pavadinimas, koks nurodytas UNESCO sąraše. ** Regionas pagal UNESCO skirstymą.

Beratis – vienas gražiausių ir turtingiausią architektūrą išlaikiusių Albanijos miestų. Nepaisant 1851 m. miestą sukrėtusio smarkaus žemės drebėjimo, yra išlikusių XIII a. miesto tvirtovės sienos fragmentų, su tvirtovėje esančiomis XIII a. bažnyčių liekanomis. Ant kalno šlaito išsidėsčiusių XV–XIX amžiaus gyvenamųjų namų kvartalų ir jų liekanų, ortodoksų bažnyčių (XIII a. Šv. Mergelės Marijos, su XVI a. freskomis; XVIII a. soboras, su XIX a. ikonostasu; XIV a. šv. Trejybės bažnyčia; XIII a. šv. Teodoro bažnyčia su XVI a. freskų liekanomis, XII a. šv. Mykolo bažnyčia – ikonų muziejus), XVI–XIX a. mečečių (XV–XVI a. sandūros Karališkoji; 1555 m. – Švininė; 1827 m. mečetė), 1780 m. Osmanų imperijos laikotarpio akmeninis septynių arkų tiltas per Osumo upę, 1790 m. pastatyta bektašių (islamo sekta) šventovė.

Komunistinės diktatūros laikais pastatyta pagal tipinius projektus suprojektuotų daugiabučių gyvenamųjų ir administracinių pastatų. Dabartiniais laikais, pagerėjus ekonominei būklei, pastatyta naujų šiuolaikinių pastatų, mečečių, bažnyčių.

Beratis, dėl savo grožio bei unikalaus osmanų architektūrinio ir urbanistinio paveldo, yra įrašytas į UNESCO saugomų pasaulio paveldo objektų sąrašą. 1961 m., Albanijos komunistų partijos sprendimu, miestas, kartu su Girokastra, turi miesto – muziejaus statusą. Dėl tankaus miesto užstatymo ir gausaus, dideliais langais įstiklintų, fasadų skaičiaus, miestas poetiškai apibūdinamas kaip „Tūkstančio langų miestas“.

Sportas

• KS Tomori Berat – futbolo klubas;

Taip pat skaitykite

• Muzakų kunigaikštystė

Nuorodos

• Miesto svetainė Archyvuota kopija 2008-08-07 iš Wayback Machine projekto.
• Nuotraukos